„Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti.“, - yra parašiusi žymi švedų rašytoja S. Lagerlof. Bet kad visi tuo galėtų pasidžiaugti tėvai turi atlikti didžiulį darbą – tinkamai išauklėti savo atžalas. Visi, turintys vaikų, suprantame, kad tai nėra lengva, greičiau priešingai, labai sudėtinga.
Tėvų skirtumai. Kasdienė situacija, pasitaikanti visose šeimose, auginančiose vaikus. Sūnelis ar dukrelė netyčia sudaužo stiklinę ir tai iššaukia skirtingas tėvų reakcijas:
„Nieko, tokio. Nesijaudink, suprantu, kad tai nutiko netyčia.“
„Na, tu ir žioplys. Tau pastoviai kas nors krenta iš rankų.“
„Kodėl nežiūri, ką darai? Pasistenk imti stiklinę atsargiau.“
Paprastai iš vieno sakinuko, kuris tėvams išsprūsta netikėtoje situacijoje, dažnai galime nuspėti, kokias savybes jie įtvirtina savo atžaloms.
Pabandykime įsivaizduoti, kiek pasitikės savimi vaikas, kurio tėveliai adekvačiai reaguoja į situacijas ir vaiko elgesio netapatina su jo asmeniu, atsižvelgia į situaciją, o ne iš karto lieja savo emocijas. Ir kiek pasitikės savimi mažylis pastoviai kaltinamas bei vadinamas žiopliu ar pan.
Mokykloje mokomės įvairiausių dalykų, bet būti tėvais niekas nemoko. Tai, kokiais tėvais esame perimame iš savo tėvų, aplinkos, kurioje gyvename, mokomės iš knygų, klausiame patarimų artimųjų, draugų, kartais specialistų. Visi šie dalykai suformuoja mus kaip tėvus. Vieni tėvai atsakingai žiūri į tėvystę, daug domisi, stengiasi auklėti savo vaikus tokiais žmonėmis, kuriais galėtų džiaugtis ir didžiuotis, kitiems – tėvams atrodo, kad vaikai auga beveik savaime. Visiems būdingi skirtingi santykiai su vaikais. Tačiau visos mamos ir tėčiai sutartinai tvirtina, kad myli savo vaikus ir daro dėl jų viską, ką gali ir kas jiems geriausia.
Kas apskritai yra auklėjimo stilius? Auklėjimo stilius – tai tėvų pastangos suprasti vaiko poreikius bei juos tenkinti ir jį kontroliuoti, padedant jam mokytis pažinti pasaulį, jame prisitaikyti, rasti savo vietą visuomenėje. Tik kūdikiui gimus, tėvams svarbu suprasti, ko vaikelis nori ir tenkinti jo poreikius. Tai nelengva. Mažyliui augant pasidaro svarbus ne tik poreikių tenkinimas, bet ir reikalingų ribų nustatymas. O tai dar sunkiau. Būdai, kaip tėvai sugeba suprasti ir atsižvelgti į mažo žmogučio emocijas, padėti jam pačiam pažinti savo jausmų pasaulį ir kaip nustato elgesio ribas, kad vaikas jaustųsi saugus, galime sudėlioti į tam tikras lentynėles, skirtingus tėvų elgesio modelius. Tai daroma ne todėl, kad tėvai priskyrę save tam tikram tipui, pasijustų prastais tėvais, o tam, kad turėtume progą vis iš naujo įsivertinti savo elgesį su vaikais ir keistumėmės, augtume, tobulėtume.
Iš lūpų į lūpas dažnai kartojama patarlė „Kokie tėvai tokie ir vaikai“ gali būti suprantama įvairiai, bet akivaizdu, kaip bendrausime su savo vaikais, kokius santykius sukursime, ko juos mokysime, ko iš jų tikėsimės, tokie jie ir augs.
Kiekvienas auklėjimo stilius parodo skirtingas tėvų vertybes, dažniausiai taikomus auklėjimo būdus, priemones bei įsitvirtinusį elgesį įvairiomis situacijomis.
Klasikiniai auklėjimo stiliai. Valdingi tėvai. Tokių tėvų vaikai paprastai gerai mokosi ir beveik neturi elgesio problemų. Bet užauga kompleksuojančiais, savimi nepasitikinčiais, nesavarankiškais, į depresiją linkusiais žmonėmis. Neretai vaikai vėliau taip siekia laisvės, kad įsitraukia į įvairiausias asocialias grupes, alkoholį ar narkotikus. Klausimas kodėl? Įsivaizduokite kalėjimą tariamos laisvės sąlygomis ir bus aiškiau. Valdingi tėvai patys to nesuprasdami daro viską, kad apribotų vaiko asmenybės skleidimąsi. Juk jie geriausiai žino, kas tinka jų vaikui, nuo to, kaip vaikas turi elgtis, aišku, nepriekaištingai, iki to, su kuo jis turi bendrauti, kokią profesiją, o dar geriau ir sutuoktinį pasirinks užaugęs. Šie tėvai kelia vaikams labai aukštus reikalavimus, bet ne todėl, kad tai naudinga vaikams, o tam, jog jie galėtų patenkinti savo lūkesčius ar tėvystės ambicijas. Jie taip stipriai sugeba paveikti vaikus, kad išugdo visišką paklusnumą sau. Bet būdai yra despotiški, vaikai priverčiami bijoti tėvų jėga, nebūtinai fizine. Šie tėvai labai reiklūs, nelankstūs, jiems neįdomu, kaip kas jaučiasi, svarbu, kaip turi būti ir viskas. Jų žodis visais klausimais paskutinis ir neginčijamas. Svarbiausia, kad šie tėvai mano, kad yra puikūs tėvai ir daro gera savo vaikams taip juos auklėdami. Tokiose šeimose nėra šilumos ir matomos, jaučiamos meilės. Atmosfera šalta ir įtempta, bet tėvams atrodo, kad viskas gerai. Svarbiausia tvarka, drausmė, paklusimas suaugusiems, todėl tokiose šeimose užaugę vaikai moka prisitaikyti grupėse, paklusti įvairiems autoritetams. Vaikai bijo valdingų tėvų, nedrįsta jiems prieštarauti, nes žino, kad nieko iš to nepeš, tik užsitrauks pyktį ir bausmę.
Atlaidūs tėvai. Šių tėvų vaikai labiau nepaklusnūs, linkę peržengti teigiamo elgesio ribas, jie savarankiški, tačiau nemoka teisingai panaudoti savo savarankiškumo, todėl dažnai savo energiją išvaisto bereikšmiams dalykams, nes niekas neišmoko energijos ir gebėjimų nukreipti tinkama linkme. Vaikai neišmoksta siekti tikslų, veikti kryptingai. Visgi pasitikėjimo savimi jiems netrūksta. Atlaidūs tėvai yra jautrūs, jie kreipia dėmesį į tai, kaip jaučiasi jų vaikai, bet pasiduoda emocijos ir nemoko tinkamai jausmų valdyti bei išreikšti. Tokie tėvai vaikams nuolaidžiauja, nesugeba nuosekliai auklėti, jiems nepavyksta nustatyti aiškių tinkamo elgesio ribų, nes nuolat keičia nuomonę, pasiduodami vaiko manipuliacijoms. Tokius tėvus paprastai vaikai myli, bet tėvai nėra jiems autoritetas. Juk tėvus galima pašokdinti pagal savo dūdelę. Atlaidžių tėvų elgesys ypač nenuoseklus, o tai sukuria nesaugumo atmosferą. Tokiose šeimose paprastai vyrauja chaosas. Tėvai labiau nori būti vaikų draugais nei tėvais, jie švelnūs, vengiantys konfliktų, todėl nereikalauja atsakyti už savo elgesį. Vaikai auga mažiau socialūs, neretai turi elgesio problemų, nes namuose nėra mokomi elgtis tinkamai.
Atsiriboję tėvai. Tokius tėvus turintys vaikai labiausiai nuskriausti ir dažniausiai vaikystėje sutraumuojami. Atsiriboję tėvai paprastai būna asocialūs, bet tam tikri tokio elgesio bruožai kartais būdingi ir priešingai, rodos, labai socialiems, bet darantiems karjerą ir yra be galo užsiėmusiems tėvams, kurie vaikus mato jau miegančius ir retai savaitgaliais. Vaikai, augantys su atsiribojusiais tėvais jaučiasi labai apleisti ir nereikalingi, jie per anksti turi prisiimti atsakomybės naštą už save, o tai yra per sunku. Tokie vaikai paprastai labai nepasitiki savimi, yra užsisklendę ir retai kas žino jų tikruosius išgyvenimus, jie baikštūs, jaučiasi nesaugūs ir nereikalingi. Atsiribojusiems tėvams vaikai yra beveik nerūpi. Jie juos palieka augti taip, kaip jiems patinka. Tėvai nesirūpina kuo vaikai gyvena, kaip jaučiasi, kuo gyvena. Tokie tėvai yra šalti, užsisklendę, patys turintys psichologinių sunkumų, dažnai nebrandūs. Paprastai tokie tėvai patenkina pagrindinius vaiko poreikius ir mano, jog to pakanka, tačiau bendravimas su vaikais jiems nėra reikšmingas. Paprastai šie tėvai mano esantys puikūs tėvai ir nenujaučia, kokie nelaimingi yra jų vaikai. Išgirdę vaikų nepasitenkinimą nustemba, kaip galima jiems ką nors prikišti, juk vaikai gyvena visko pertekę, palyginus su jais vaikystėje.
Autoritetingi tėvai. Šių tėvų vaikai užauga pasitikinčiais savimi žmonėmis, sugebančiais savarankiškai spęsti problemas, megzti pilnaverčius ilgalaikius santykius. Autoritetingi tėvai sugeba suprasti vaikų emocijas, būti jautriais ir kantriais, tačiau nepasiduoda vaikų įtakai. Tėvai sugeba nubrėžti tinkamas pageidaujamo elgesio ribas, taiko įvairius pozityvius auklėjimo metodus. Šie tėvai yra pakankamai demokratiški, suteikia vaikams laisvę rinktis, tačiau palaiko tam tikrą kontrolę, kad padėtų vaikams susigaudyti, kas teisinga ir kas ne. Šiose šeimose skatinamas vaikų savarankiškumas, iniciatyvumas, vaikai jaučiasi tėvų globojami ir mylime, bet ne spaudžiami. Tėvai taiko palaikančius ir skatinančius, ne baudžiančius drausminimo metodus, atsižvelgia į vaiko interesus. Svarbiausia, kad tėvai kuria bendradarbiavimo atmosferą, kurioje vaikai supranta, kad privalo tėvų klausyti, bet tai jų neslegia, o suteikia saugumo jausmą.
Reikia pridurti, kad grynas tam tikras auklėjimo stilius pasitaiko ne taip jau ir dažnai, tačiau kiekvienai šeimai būdingi kažkokio stiliaus bruožai, kartais tam tikri stiliai būna susipynę. Pasitaiko šeimų, kur mama vaikus auklėja vienu stiliumi, o tėtis – kitu. Tada vaikų viduje vyrauja nemažas chaosas, padarantis jiems nemažai žalos. Pabandykite prisiminti jums pažįstamų šeimų santykius ir pamatysite, kad pastebėti, kokio stiliaus bruožų ten daugiausia ne taip jau ir sunku. Matome, jog neigiamo auklėjimo apraiškų daugiau nei teigiamų. Ar yra galimybė pakeisti auklėjimo stilių. Aišku, keistis niekada nevėlu. Svarbu, kad šeima pastebėtų, jog jai reikia teigiamų permainų ir dėl to sutartų abu sutuoktiniai. Tėvams keičiant elgesį teisinga, teigiama linkme, pozityvūs vaikų elgesio pokyčiai garantuoti.
Ar nesate per griežti? Garsus psichologas J. Gray išskiria du pagrindinius auklėjimo metodus: griežtą ir švelnų. Griežtas metodas. Šio metodo šalininkai mano, kad vaikai visada turi žinoti, kas yra padėties šeimininkai, ir jais turi būti tėvai. Galbūt tai skamba labai jau senamadiškai, tačiau tik pats žodis „šeimininkas“ gali sukelti neigiamų asociacijų. Visgi yra patarlė „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.“ Ir čia svarbiau pati metodo esmė. Pasak autoriaus, vaikui iki devynerių metų iš viso rinktis nereikia, nes pasirinkimas kelia per daug streso. Vaikui sunku nuspręsti, ko jis nori, todėl tiesiai jo klausti nereikia. Jaunesniems vaikams reikia žinančių, kas vaikams geriausia, tėvų, bet tuo pačiu sugebančių išklausyti, kai vaikai priešinasi, ir suprantančių jų norus ir troškimus. Išsiaiškinę vaikų norus, tėvai gali spręsti, ar laikytis savo nusistatymų, ar juos pakoreguoti. Visais atvejais už viską, kas susiję su vaikais, atsakingi tėvai. Griežtas auklėjimo stilius seniau buvo siejamas su visišku vaikų paklusimu tėvams ir bausmėmis, dažnai fizinėmis. Dabartiniais laikais akivaizdu, kad toks auklėjimas žalingas ir gali duoti priešingų rezultatų nei tikimasi. Šiandien griežtumas siejamas tėvų sugebėjimų nustatyti vaikams reikalingas ribas, taisykles ir nuosekliu padėjimu vaikams jų laikytis. Aiškios ribos, konkrečios taisyklės suteikia vaikams saugumo jausmą, nes vaikams reikia nuoseklumo, pastovumo, aiškumo. Tuo pačiu tėvai įsiklauso į vaikus, paiso jų asmenybės bruožų parinkdami tikslingas veiklas ir paskatinimus. Tokie tėvai moka būti nuoseklūs, reiklūs, bet tuo pačiu yra kantrūs, supratingi, švelnūs ir mylintys. Tėvai su vaikais bendradarbiauja, todėl sulaukia jų pagalbos ir atsidavimo. Visgi ne visiems tėvams taip auklėti pavyksta ar yra priimtina.
O gal esate per švelnūs? Nesąmoningai vadovaudamiesi juo tėvai labai jautrūs vaikų poreikiams, stengiasi juos beatodairiškai tenkinti ir ilgai nesuvokia, kad taip elgdamiesi vaikams pakenkia. Suteikdami vaikams didelę veiksmų laisvę, pasmerkia juos per greitai subręsti ir prisiimti per didelę atsakomybę. Daug tėvų atsisako griežto auklėjimo, jie pripažįsta, kad reikia įsiklausyti į vaiką, tačiau nesupranta, kad svarbu būti padėties šeimininku. Jie stengiasi nuraminti kažkuo nepatenkintą vaiką, dažnai nuolaidžiauja, kad tik vaikas jaustųsi patenkintas ir laimingas. Kilus vaiko pykčiui švelnūs tėvai pasiduoda vaiko įnoriams, juos pildo, nes nežino, kaip numalšinti vaiko pyktį. Nuolaidžiaudami vaikams, leidžia jiems klaidingai manyti, kad viską jie gali pasiekti reikalavimais ir pykčiu. Taigi visose įmanomose situacijose ima manipuliuoti tėvais. Tėvai ima abejoti savo tėvystės sugebėjimais, nes gėdijimas ir diržas nepriimtinas, o kitų auklėjimų būdų nesumąsto. Vaikai neišmoksta valdyti savo emocijų ir dažniausiai jaučiasi nelaimingi. Priešintis linkę visi vaikai ir tai yra normalu, nes vaikai tikrina savo galimybių ribas, kurias siekia kuo daugiau išplėsti. Bet vaikams reikia stiprių tėvų, kurie išklausytų ir nuspręstų, kas jiems geriausia. Pasak J. Gray, per griežto auklėjimo pasekmė yra mergaičių nepasitikėjimas savo jėgomis ir berniukų nejautrumas. Švelnaus auklėjimo pasekmė – menka mergaičių savigarba, dėl kurios jos vėliau per daug aukojasi kitiems, ir pernelyg aktyvūs, nepasitikintys savimi bei nedisciplinuoti berniukai. Tėvai ne visuomet būna teisūs ir ne visada žino, kas geriausia. Įsiklausę į vaiko prieštaravimus, gali daug ko išmokti. Bet savo nuomonę keičia tuomet, kai yra tvirtai įsitikinę, kad tai geriausia, o ne norėdami įtikti vaikui. Per švelnūs tėvai susiduria su didelėmis auklėjimo problemomis ir turi daug pasiteisinimų, kodėl taip elgiasi, ir kodėl ne visuomet net supratę savo klaidas nenori keisti auklėjimo stiliaus. Geriausia jei tėvams pavyktų pasiekti aukso viduriuką būti nei per griežtais, nei per švelniais, mokėti būti nuosekliais auklėjime, kad vaikai suprastų, kad tėvų privalo klausyti, jog taisyklių būtina laikytis, bet tuo pačiu jaustų, kad tėvai juos supranta, myli, yra jų saugumo garantas.
Žaisminga mamyčių įvairovė. Kuri geriausia? Dienotvarkės puoselėtoja. Tokia mamytė visiškai priklausoma nuo aiškiai suplanuotos dienotvarkės. Jos vaikelis turi keltis, valgyti, miegoti, netgi tuštintis jos nustatytu laiku. Jei iškyla grėsmė dienotvarkei, mamytė puola į isteriją, lyg grėstų pasaulio pabaiga. Taip sugeba visus įtikinti, kad dabar vaikelis ilgai rėks, kad būtent tai jis ir priverstas daryti, nes nieko kito iš jo nesitikima. Tokios mamytės visada įsitempusios ir visus artimuosius verčia taip jaustis. Paprastai nuo jos nusižalina draugės, nes su ja be galo neįdomu. Dienotvarkės puoselėtoja turi tvirtą nuomonę apie visus dalykus, susijusius su vaikų auklėjimu, dažniausiai ji griežta ir nesvarstytina. Tokiai mamytei norisi palinkėti nepabijoti nors retkarčiais ramia sąžine ištrūkti iš dienotvarkės pančių. Juk gyvenimas daug gražesnis kai praplečiame ribas.
Mamytė su rožiniais akinukais. Šios mamytės labai anksti pradeda ruoštis motinystei. Jos mėgsta puikius daiktelius, gražius drabužėlius, todėl iš anksto pasirūpina visomis mielomis detalėmis, susijusiomis su vaikelio kraiteliu ir kambariu. Jos tikisi, kad mažylis bus ramus, besišypsantis mamytės lepūnėlis. Tačiau gimus vaikeliui tikrovė ne visai tokia, o tai mamytėms sunku išgyventi. Nieko blogo stengtis gyvenimą matyti kuo gražesnį, bet jį tokį reikia kurti ne vaizduotėje, o tikrovėje, atsižvelgiant į realybę. O juk prieskoniai gyvenimą tik pagražina, iššūkiai mus daro stipresnėmis.
Mamytė - atversta enciklopedija. Tai mamytės visažinės. Jos turi nuomonę visais gyvenimiškais klausimais, ypač susijusiais su vaikų auklėjimu. Tik jos geriausiai žino koks maistas vaikui sveikiausias, kokios sauskelnės tinkamiausios, kokie vaistai geriausi nuo pilvuko pūtimo, kada vaikučiui pats laikas pratintis prie puoduko, kada mamytei jau galima grįžti į darbą ir t.t. galima būtų vardinti be sustojimo. Aišku, kitų nuomonė ir patarimai jai visai nepriimtini. Ji būtinai pažers daugybę argumentų, kodėl jos nuomonė teisingiausia. Vis dėlto vaikeliui augant patarimų mažėja, todėl, kad sunku darosi argumentuoti, kodėl jos vaikelis dviejų metų dar nekalba ir nedaro į puoduką, užsispyręs verkia žaidimų aikštelėje ir pan. Bet kai kurios ir tada randa daug argumentų, kad tikrai taip ir turi būti, nors anksčiau aiškino priešingai. Jei pastebėsite, kad kitos mamytės žaidimų aikštelėse ima jūsų vengti, atkreipkite dėmesį ar jūs nepanaši į mamytę atverstą enciklopediją.
Nenuilstančioji mamytė. Vaiko gerovė – pilnaverti vaiko ugdymas nuo pat užsimezgimo. Jau besilaukdama ji propaguoja visus įmanomus vaikelio ugdymo būdus: klausosi klasikinės muzikos, dainuoja vaikeliui, lanko jogą nėščiosioms ir pan. Gimus vaikeliui tokia nenuorama mamytė tampa dar aktyvesnė, juk vaikeliui būtini užsiėmimai baseine, muzikavimas nors jis dar net nesėdi, kur dar mankšta su kūdikiais ir masažo būtinybė. Vaikeliui augant mokymosi ir veiklų galimybių dar daugiau padaugėja, jog nebėra kada atsipūsti net savaitgaliais. Ir viskas mažylio labui. Juk jis turi užaugti pats pačiausias. Aišku, nenuilstančiai mamytei atrodo, jog vaikeliui tai patinka ir visai pamiršta, kokios svarbios ramios akimirkos dviese pažįstant vienas kitą. Vaiko poreikiai mamytei nėra svarbūs, jai tiesiog svarbu „duoti“ mažyliui kuo daugiau. Įvairiapusis ugdymas puiku, bet ar būtina išbandyti ir bandyti suspėti visur.
Mama liūtė. Ši mamytė niekaip negali atsidžiaugti savo vaikais. Bet ji ne tik džiaugiasi, bet ir be galo jais didžiuojasi. Mamos liūtės vaikai patys gražiausi, protingiausi ir šauniausi. Už juos pranašesnių nėra. Todėl visur ir visada jie turi pirmauti tiek greičiausiai ropodami, greičiausiai pradėdami kalbėti, geriausiai besimokydami, darželio ar mokyklos pasirodymuose gaudami geriausius vaidmenis. Jei taip neatsitinka mama liūtė būtinai kovoja, jog situacija būtų pakeista jos vaikų naudai. Skriausti tokios mamos mažylių taip pat jokiu būdu negalima, mama liūtė nieko nelaukdama atskubės į pagalbą ir parodys, kas čia kaltas. Aišku, kad ne jos numylėtinis. Mamos liūtės nuoširdžiai mano, kad jų vaikai ypatingi, bet nesusimąsto, kad jie tokie nerealūs tik todėl, kad yra jų. Kokias vertybes ir savybes mamos liūtės įskiepija savo vaikams jau kitas klausimas.
Neramioji mamytė. Nerami mamytė paniškai bijo, kad jos vaikučiui pastoviai gresia pavojus. Jei nebus perspėtas ir apsaugotas, gali nukristi ir susižeisti, jei neužsidės kepurės, aišku, susirgs. Ir jų vaikučius, kaip tyčia, tikrai neretai ištinka įvairios bėdos bėdelės. Tai jie susižeidžia, o kiek serga. Žodžiu, yra tikri ligų maišeliai. O mamytės išgyvena ir visiems guodžiasi, kaip joms yra sunku ir kaip kitoms mamytėms pasisekė, nes jų vaikai sveiki kaip ridikai. Neramioji mamytė kontroliuoja vaiko gyvenimą ir gerokai smukdo jų pasitikėjimą savimi ir savarankiškumo sugebėjimus. O kaip šias savybes užsiugdyti, jei mamytė nuolat šokinėja aplinkui ir visada pasako, kaip elgtis, kuo apsirengti, ką valgyti ir pan. Šios mamytės nuolat pabrėžia vaikų jautrumą, polinkį į ligas ir jų nesugebėjimą patiems savimi pasirūpinti, jog vaikai tiesiog neturi kitos išeities, tik augti baimingais, uždarais, sunkiai naujose situacijose pritampančiais žmonėmis.
Pasitikinčioji mamytė. Tai mamytė, kuri ramiai žiūri į aukštai ant spintelės besikabarojantį mažylį. Jai atrodo, jog vaikais galima pasitikėti, nes jie patys moka save pasaugoti. Aišku, pasitikinčiųjų mamyčių vaikai turi daugiau mėlynių, bet jie gana savarankiški ir puikiai žino, ko geriau nebedaryti. Ši mamytė pasirūpina vaiku tada, kai jam tikrai reikia pagalbos. Paprastai ji iš anksto numato kiek vaikais galima pasitikėti, o kur jau reikia įsikišti.
Ogi kokie būna tėčiai? Kokią įtaką jie gali padaryti savo vaikams? Tėtis tironas. Tai labai griežti, linkę naudoti kraštutines auklėjimo priemones tėvai. Jie mano esantys visada teisūs, negali pakęsto jokio prieštaravimo ar kitos nuomonės. Dažniausiai terorizuodami savo šeimą, jie kompensuoja savo vaikystės traumas ar nepasitenkinimą savo visuomeniniu gyvenimu. Kada toks tėtis grįžta namo, vaikai nebėga smagūs jo sutikti, priešingai, nuleidžia galvas ir pečius bei stengiasi likti tėčio nepastebėti. Jeigu kažkas jam užklius, atžalos gali greitai sulaukti priekaištų ar bausmės. Vaikai išmoksta būti tyliais veidmainiais. Nei tėčio pritarimas, nei bausmės nepasiekia vaikų širdies, nes labiausiai jie svajoja su tėčiu turėti kuo mažiau reikalų. Užaugę jie labai bijos valdžios, bet be jos negalės apsieiti, nes augdami neišmoksta būti savarankiškais žmonėmis. Galimas ir kitas tokių vaikų gyvenimo scenarijus – jie visą gyvenimą bus kovotojai prieš bet kokius autoritetus, bet ta kova bus labiau panaši į besipriešinančio amžino vaiko, gyvenančio revoliucionieriaus kailyje, kovą, prieš tai, kas jam atrodo neteisinga arba neatitinka jo vertybių. Vis dėlto tokie žmonės jaučiasi labai nelaimingi, nes taip ir neišmoksta užjausti, būti tikrai atsakingais už savo artimuosius. Šie vaikai užaugę kartos savo tėvo klaidas terorizuodami savo atžalas ir žmonas.
Nevyriškas tėtis. Tai silpni vyrai, kurie nesugeba prisiimti atsakomybės ir tinkamai auklėti savo vaikus. Jie negali arba nenori kontroliuoti situacijos šeimoje ir kartu su partnere spręsti svarbias problemas. Neretai šioje šeimoje viską sprendžia moteris. Net jei vaikai bando pasitelkti tėtį į pagalbą, kad šis jiems padėtų įvairiose situacijose, jis kuo greičiau tai perleidžia jų mamai. Tokie tėčiai dažnai būna apatiški vaikų problemoms, jie neturi gyvybinės energijos tinkamai susidoroti su gyvenimiškomis situacijomis arba vaikų gyvenimas iš viso mažai juos jaudina. Vaikai, neturėdami namuose normalaus vyro pavyzdžio, perima lyderio pozicijas į savo rankas, bet nežino, ką su ta valdžia daryti, todėl neretai darosi nevaldomi, pradeda anksti rūkyti, vartoti alkoholį ar narkotikus. Jie demonstruoja neklusnumą, savarankiškumą, kurio nesugeba nukreipti tinkama linkme. Vaikams labai reikia pozityvaus vyriško autoriteto, nes jie patys nepajėgūs susidoroti su laisvės pertekliumi.
Užsiėmę tėčiai. Tokie tėčiai retokai mato savo vaikus ir mažiai supranta, kuo jų vaikai gyvena. Jie labai užsiėmę – paprastai savo verslu ar karjera. Tėčiai anksti išeina iš namų ir vėlai grįžta, dažnai vyksta į komandiruotes. Paprastai tokios šeimos gyvena pasiturinčiai, atžalos materialine prasme nieko nestokoja. Bet vaikams tai nėra svarbiausia. Dažna gyvenimiška situacija. Jei tėtis grįžta namo anksčiau, jis užsidaro kitame kambaryje ir dirba. Į kambarį įeina vaikas ir rodo tėčiui piešinį, tėtis greitai pasižiūri, kažką numykia arba pasako, kad gražus ir vėl nusisuka į kompiuterį. Vaikas nuleidžia galvelę ir išeina iš kambario. Po kelių bandymų pas tėtį užsuka vis rečiau. Jis jau žino, kad tėčio gyvenime yra svarbūs reikalai ir nesvarbūs. Aišku, jis tikrai nesvarbus. Todėl, kad pelnytų tėčio meilę, turi padaryti kažką labai svarbaus. Pavyzdžiui, pabėgti iš namų, tapti narkomanu, uždirbti daug pinigų, tapti garsiu ir t.t. Toks vaikas visada turės menkavertiškumo kompleksą, kad ir ką gyvenime pasiektų. Juk niekas negalės jam kompensuoti laiku nepatirtos tėvo meilės.
Tėtis vaikas. Tai tėvai, kurie patys trokšta amžinai likti vaikais. Atžalos tokiems tėvams dažniausiai tampa netikėtumu, kurio reikia kažkaip vengti, nusikratyti. Tėčiai ištisai kažkuo susižavėję, pavyzdžiui, fotografija, motociklais, nardymu arba flirtu. Jų kompiuteriai lūžta nuo žaidimų, o darbe jie – kompanijų sielos. Namuose paprastai pasirodo tik persirengti, o jei ir užsibūna, tai žaidžia kompiuterinius žaidimus ar kalba telefonu. Visgi vaikai šiuos tėčius vaikystėje myli, nes jie dažnai būna geros nuotaikos, kartais net pažaidžia su jais, nesikiša į auklėjimą, nemoralizuoja. Aišku, moters situacija tokioje šeimoje nepavydėtina, vaikai nemato tinkamo atsakingo vyro pavyzdžio. Tokių tėvų vaikai linkę į ankstyvus lytinius santykius, įsitraukimą į neaiškias grupes ar sektas. Kiti, atvirkščiai, užaugę nekenčia lengvabūdiškumo, todėl siekia visiems įrodyti savo brandą ar demonstruoja genialius gebėjimus.
O koks turi būti geras tėtis? Tėtis, kurio vaikai laukia grįžtant namo iš darbo, nes žino, kad tėtis jų pasiilgo ir tikrai pasiteiraus, kaip jiems sekasi. Toks tėtis yra pozityvus autoritetas. Vaikai žino, kad tėtis yra teisingas, jei jiems kažkas pasisekė, tėtis būtinai pagirs ir kartu pasidžiaugs. Jei nusikalto, tėtis laikysis žodžio ir jie turės atsakyti už tai, ką padarė. Bet tėtis niekada netaiko fizinių bausmių, todėl prisiimti atsakomybės už nusižengimus vaikai nebijo, jiems tai nemalonu, nes jaučiasi pasielgę neteisingai ar neatsakingai. Su mažesniais vaikučiais tėtis vakarais pažaidžia, su vyresniais pasikalba. Vaikai jaučia, kad į tėtį visada galima kreiptis pagalbos, patarimo. Tėtis visada žino, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą ir jei konkrečiai padėti negali, visada palaiko, padrąsina. Gerą tėtį vaikai nuoširdžiai myli, nes jis to nusipelno. Aišku, puikūs tėčiai turi dar begalę gerų savybių, bet nebūtinai vienas tėtis turi turėti jas visas, užteks to, kad jis stengsis būti geru tėčiu.
Čia paminėti tik keli galimi tėčių tipai. Grynų tipų gyvenime pasitaiko retai, bet kai kuriems žmonėms tam tikri bruožai vyrauja. Įsivertinę savo santykius su vaikais, turbūt rasite apie ką pamąstyti.
Taigi ar galima sukurti geriausią vaikų auklėjimo receptą, kad gautas rezultatas sudėjus visus reikalingus ingredientus visiems be išimties patiktų ir būtų skanus. Turbūt ne. Bet jei įdėsime per daug ar per mažai cukraus ar druskos bus neskanu ir visi tai pastebės. Valgant teks žiaukčioti. Su auklėjimu tas pats. Visos šeimos turi prisitaikyti sau priimtiniausius vaikų auklėjimo metodus, bet jei kažko stipriai padauginsite ar pamažinsite bus akivaizdu, kad reikia bandyti iš naujo. Kitaip matant to pasekmes, teks stipriai gailėtis.