Turbūt nerasime žmonių, kurie sakytų, jog vaikystėje nemėgo pasakų. Mes visi jas labai labai mėgome. Jos patinka ir mūsų vaikučiams. Daugeliui vaikų pasakos skaitymas prieš miegą – šventas reikalas ir būtinas ritualas. Viena iš gražiausių istorijų, kuri jau turi išsikovojusi garbingą vietą mūsų švenčių tradicijose – kiekvienais metais pasirodančio Kalėdų Senelio pasaka. Bandykime įsivaizduoti, kokios Kalėdos būtų be Kalėdų Senelio namuose, kuriuose auga vaikai. Tubūt, niūrokos. Kodėl vaikams taip reikalingos pasakos?
Kodėl vaikams pasakos nemeluoja? Ankstyvaisiais visuomenės raidos etapais žmonių pasaulio suvokimas buvo paremtas mitais. Tikėjimas įvairiausiomis dievybėmis ir jų galia padėjo paaiškinti visus gamtos reiškinius, gyvenimo dėsningumus, spręsti kasdienes problemas, teikė vilties dėl ateities, padėjo išlikti. Mitinis pasaulis žmonių sąmonėje buvo toks pat realus kaip ir kasdienis gyvenimas tikrovėje. Tik žmonijai tobulėjant, mūsų pasaulio supratimas pamažu keitėsi. Tokią pat sąmonės raidą stebime kiekvieno žmogaus gyvenime. Vaikystėje mes visi tikime stebukliais, nes taip pratinamės prie sudėtingos gyvenimo realybės. Vaikai turi išgyventi daug įvairių dalykų pasakose, kad lengviau prisitaikytų kasdienybėje ir ji nebetūtų tokia baisi. Kalėdų Senelio personažas be galo mielas, žavintis visus, net pačius didžiausius stebuklų skeptikus. Kaipgi galima nepasitikėti barzdotu seneliu, kuris visada šypsosi, rodo dėmesį ir dar dovanoja dovanas, dažnai pačias geidžiamiausias.
Ar verta puoselėti kalėdinį mitą? Kalėdų Senelio pasaka ypatinga tuo, jog ji įsilieja į mūsų gyvenimą tiesiogiai ir vaikai gali realybėje pamatyti, kad stebuklai egzistuoja. Įsivaizduokite, jei jūs dar iš visos širdies tikėtumėte stebuklais. Argi nebūtų nuostabu? Kartais taip norime stebuklų, ypač kai išgyvename ypač sunkius etapus. Juk būna, kad mintyse galvojame: „Kad tik atsitiktų stebuklas ir ...“. O vaikai stebuklais nuoširdžiai tiki, todėl, kad visas pasaulis jų pilnas. Kalėdų Senelis tik dalis mažylių vaizduotėje kuriamo palaptingo pasaulio, kuriame gyvūnai ir daiktai gali kalbėti, atskristi fėjos, pasirodyti nykštukai. Mokslininkai pastebėjo, jog suaugę, vaikystėje turėję progą pagyventi stebuklų pasaulyje, užauga sėkmingesniais, labiau savimi pasitikinčiais ir kūrybingais žmonėmis, sugebančiais generuoti naujas idėjas, nes jų vaizduotė nuo mažumės buvo labiau lavinama. Amerikiečių neurobiologai 2014 m. publikavo tyrimų išvadas, kuriose pagrindžia, jog suaugėliai, vaikystėje tikėję Klėdų Seneliu, Santa Klausu, Seneliu Šalčiu ar kt. (savo kultūros stebukladariu), gyvena aktyvesnį, įdomesnį ir laimingesnį gyvenimą. Tikėjimas pasakomis ir stebuklais, lavina vaizduotę ir tuo pačiu formuoja smegenyse naujas svarbias neuronines jungtis, kurios daro didelę įtaką atminties kokybei bei kūrybiniams gebėjimams.
Kalėdų senelis – gerumo pavyzdys. Kalėdų Senelio įvaizdis labai teigiamas, ypač, jei tėveliai moka tinkamai jį pateikti. Kalėdų Senelis yra stebukladarys, kuris gali išpildyti daugelį norų. Taip vaikams formuojamas tikėjimas, kad vltis ir gerumas pasaulyje visada egzistuoja. Kalėdų Senelis domisi kiekvienu vaiku atskirai, jam svarbu, apie ką mažylis svajoja, kuo gyvena. Kalėdų Senelis rūpinasi ne vienu išskirtiniu vaiku, o visais vaikais ir dar suaugusiais pasaulyje. Kalėdų Senelis nepamiršta ligotų, vienišų, nelaimingų žmonių. Kalėdų Senelis ypač vertina gražų elgesį, gerumą, dragystę ir meilę. Juk į Kalėdų Senelio dovanas ir rūpestį sudėta viskas: stebuklas, troškimų išpildymas, supratingumas, gerumas, smagi nuotaika, galų gale šventinė dvasia.
Stebukladariai tėveliai. Kalėdų Senelio mitas – apgaubia šeimą paslapties skraiste, patys tėveliai patampa stebukladariais, o vaikai patiki, jog svajonės ir stebuklai gali virsti realybe. Tai yra gražu, nes visa šeima paprastai susivienija, kad pasaka gyvuotų. Tėvai, aišku, ne visada gerai jaučiasi meluodami savo vaikams apie Kalėdų Senelio egzistavimą, tačiau noras, kad vaikai kuo ilgiau tikėtų šia stebuklinga šventine istorija, nugali. Juk tėveliams irgi norisi ja tikėti. Norisi, kad pasaulyje būtų daugiau laimės, gėrio, vilties ir stebuklų. Šį jausmą mes tam tikra prasme trumpai išgyvename Kalėdų šventės metu.
Tas besikeičiantis Kalėdų senelis. Visi tėveliai kažkada susiduria su dilema, kaip paaiškinti vaikui Kalėdų senelio daugialypiškumą ? Mažyliai mato, jog Kalėdų Senelis per trumpą laiką įgauna vis kitokį pavidalą. Štai senelis darželio šventėj, štai eglutės įžiebimo šventėj, štai darbovietėj, o per TV rodo, kad senelis su rogėm Laplandijoj . . . Ir vis senelis skirtingas. Kostiumų skirtingumą paaiškinti galima, bet akyla smalsučio akis pastebi - senelis ne tas pats. Kalėdų senelio mitas toks įvairialypis, kad bet koks su juo susijęs paaiškinimas prigyja. Visų pirma, dėl to, kad vaikai labai nori tikėti Kalėdų Seneliu, o tėveliai siekia kuo ilgiau tą mitą išlaikyti. Tokiais atvejais, kai susiduriame su klausimais, į kuriuos nebesugalvojame atsakymo, geriausia pačių vaikų paklausti „Kaip tu manai?“. Vaikai paprastai būdami pakankamai kūrybingi sugalvoja paaiškinimą, kurį tėveliams belieka palaikyti (pvz., šešiametė mergaitė paaiškino, jog Laplandijoje gyvena tikrasis Senelis, kuris visur nespėja ir turi daug pagalbininkų). Vaikams nereikia itin gudrių atsakymų, svarbu, kad būtų atsakyta.
„Mama, ar Kalėdų Senelis tikrai yra?“ Ateina laikas, kai tėveliai užklumpami su klausimu, ar Kalėdų senelis tikrai egzistuoja. Iš vienos pusės, norisi, kad vaikas kuo ilgiau gyventų magijos pasaulyje ir tikėtų įlipančiu pro kaminą Kalėdų Seneliu, o iš kitos, nejaukiai jaučiamės, jog vaikams sakome netiesą, bandome išsisukti. Su klausimu apie Kalėdų Senelio tikrumą susiduriame ne anksčiau nei vaikui sueina 6-7 metai. Visgi vaikučiai skirtingi, jų aplinka taip pat, todėl verta iš anksto apgalvoti, kaip reaguosite priremti prie sienos. Abiejų tėvelių nuomonės kaip ir kitais auklėjimo klausimais čia turi sutapti. Turbūt geriausia istorijos ir jos tikrumo aiškinimą perleisti patiems vaikams, tiesiog klausiant jų nuomonės apie tai ir kartu diskutuojant prieiti išvadų. Tiesiog paklauskite: „Kaip tu manai, ar Kalėdų Senelis tikras? Ar norėtum, kad Kalėdų Senelio nebūtų?“ Sulaukę atsakymų patys suprasite, ar reikia tęsti mito puoselėjimą, ar jau vaikas pasiruošęs išgirsti tiesą. Pavyzdžiui, 9 metų vaikučiai dar labai nori tikėti Kalėdų Seneliu, bet jau gana kritiškai vertina šią istoriją. Greičiausiai patys stengsis tikėti Kalėdų stebuklais ir nors jus atakuos gluminančiais klausimais, visgi labai nesigilins, kad nesugriūtų tikėjimas. Pavyzdžiui, viena mamytė pasakojo, jog jos 8 metų dukrelė iš vienos mokytojos išgirdusi, kad Kalėdų Senio nėra, raudojo visą vakarą ir tėvelius spaudė patvirtinti, kad tai netiesa. Vaikams negalima nejautriai ir grubiai griauti tiesos, kuria jie visada tikėjo. Taip galime padaryti nemažai žalos. Paprastai pamažu jie patys išauga šią istoriją. Kiekvienais metais vis labiau šlubuoja tikėjimo tvirtumas, kol jie patys sau tai pripažįsta. Tada tėveliai matydami, kad vaikai jau nori ir pajėgūs sužinoti tiesą, gali tai patvirtinti. Taigi vaikai patys nusprendžia, kada ateina laikas stebukladarių vaidmenį priskirti tėvams. Tada pakankamai lengvai priima ir pateisina „nekaltą“ tėvų melą.
Tyrimai rodo, kad tvirčiausiai Kalėdų Seneliu tiki septynmečiai ir vis dar tiki apie pusę dešimtmečių bei vienuolikmečių. Neseniai apie tai kalbėjausi su penktokais, kuriems vienuolika. Jie sakė jau nebetiki Kalėdų Seneliu, tačiau prisimena norėję kuo ilgiau tikėti ir ta magija jiems labai patiko. Kai paklausiau, o kaip sužinojo, kad Kalėdų Senelio nėra, dauguma pasakojo ne konkrečias situacijas, o tiesiog manė, kad suprato kažkaip savaime.
Troškimai turi ribas. Kadangi tėveliai Kalėdų metu tampa stebukladariais, tai dažnai susiduria su problema, ar tikrai, siekiant išlaikyti stebuklo išsipildymo atmosferą, reikia pildyti viską, ko tik vaikai įsigeidžia. Kadangi patys tėveliai kuria Kalėdų stebuklą, visų pirma, nuo pat mažens reikėtų vaikams rengti šeimoje tokią šventę, kokia patiems tėvams būtų pati priimtiniausia. Jei finansinės galimybės nedidelės arba jums neatrodo tinkama pirkti brangius žaislus – vaikus taip reikėtų ir nuteikti. Mažiukai vaikai natūraliai priima viską, ką siūlo tėveliai. Tikrai tėveliai neprivalo tenkinti visų vaikų norų. Pasitelkę fantaziją, tėvai gali puikiai išsisukti iš padėties padovanodami, ką mano esant reikalinga. Visgi verta pamąstyti, ar tikrai vaiko noras jau toks netikęs? Ar tik mums, suaugusiems, taip atrodo? O jeigu mūsų požiūriu ir taip, vaikas mąsto kitaip. Ir galbūt vaikas gali sulaukti tos Kalėdinės dovanos, kurios nori, o paskui pats nuspręsti, kiek ji reikalinga. Juk visi mokomės iš savo patirties. Kažko norėdami taip pat. Juk ir mums ne visada norisi tik to, kas labai naudinga bei reikalinga. Visada prisiminkime, kad vaikai labai laukia Kalėdinių dovanų, bet tik nuo mūsų priklauso, ką jie gaus. Jei tėveliai išradingi – ir paprastos, nebrangios dovanos vaikams sukelia daug džiaugsmo.
Tik kurdami savo šeimos šventines tradicijas, turime gerai pagalvoti, kokių jų norime. Juk jeigu kelerius metus vaikams perkame brangias dovanas, o šiais nusprendžiame kažką pakeisti, nesitikėkime, kad atžala tai lengvai supras. Turėsite apgalvoti, kaip naujoves pateikti. Todėl geriausia net šventes švęsti kuo nuosekliau, tada ir problemų bus mažiau.
Kalėdinių dovanų dilema. Kalėdiniu laikotarpiu dažnas vaikas būna tiesiog apipilamas dovanomis ir tėvams neramu, kad šie nebemoka jų įvertinti. Dėl Kalėdinių dovanų gausos turėtų spręsti patys tėveliai. Vis dėlto gana sunku įsivaizduoti, kad kalėdinių dovanų lietų būtų galima kažkaip protingai apriboti. Savo anūkus myli seneliai, tetos bei dėdės taip pat labai nori kažką padovanoti ir kaip galėtume jiems tai uždrausti. Negi mes norėtume, kad kažkas mums uždraustų dovanoti dovanas, pavyzdžiui, gimtadienio proga, kad tik nebūtų per daug. Mums verta pasistengti mokyti vaikus įvertinti kiekvieną dovaną, jas kartu apžiūrėti, pasikalbėti, kaip ją bus galima panaudoti, kur tvarkingai laikyti. Jei vaikai dar mažiukai, galima po kiek laiko paslėpti keletą dovanų ir ištraukti metų viduryje – vaikai patiria nemažai džiaugsmo atradę žaislus iš naujo. O jei namuose žaislų atsiranda gerokai per daug, juk galima su vaiku nuspręsti, kam jų gali labai reikėti ir juos tiesiog padovanoti. Svarbiausia, kad vaikai išmoktų tinkamai elgtis su daiktais, o ne laužytų ir mėtytų kur papuola. Keletą kartų per metus padarykite žaislų reviziją (kartu peržiūrėkite žaislus ir nebenaudojamus atiduokite), tai paskatintų vaikus apmąstyti, ko jiems tikrai reikia, pratintų prie tvarkos.
Taip norisi burtų lazdelės. Būna ir taip, kad įtikėjęs stenuklais, vaikas prašo stebuklingos dovanos, pavyzdžiui, burtų lazdelės ar kažko panašaus. Kaip reaguoti? Visi vaikai (maždaug iki 7 – 8 metų; vėliau jie pradeda mokytis mąstyti abstrakčiai ir stebuklo iliuzija dingsta) išgyvena etapą, kai nuoširdžiai tiki stebuklais. Stebuklingų daiktų turėjimas – svajonių viršūnė. Juk vaikai labai kūrybingi, kiek jie stebuklų galėtų padaryti su tokia lazdele. Ir jei kas gali tokią dovaną padovanoti – tai tik stebuklingas Kalėdų Senelis. Geriau tėveliams nesureikšminti nusiminimo dėl to, kad Kalėdų Senelis nepadovanoja stebuklingos dovanos. Tiesiog išklausyti vaiką, pabūti su juo nusivylimo akimirką. Vaikai dažniausiai patys randa atsakymus į panašius klausimus, bet iš tėvelių tikisi tiesiog palaikymo ir supratimo („Suprantu, kad nusiminei, bet, matyt, Kalėdų Senelis galėjo padovanoti būtent tokią dovaną“ ar pan.). Paprastai vaikai lengvai susitaiko ir pamąstę gana džiaugsmingai priima realią dovaną.
Ar tikrai Kalėdų Senelis stebi vaikų elgesį? Artėjant šventėms vis dažniau galima išgirsti tėvelius sakant: „Jeigu skriausi sesę, Kalėdų senelis neatneš dovanos, juk jis mato tave per langą. Nesielgk taip, nes neaplankys Kalėdų senelis.“ Nepagrįsti grasinimai – vienas prasčiausių auklėjimo metodų. Daugelis tėvelių tikrai neįvykdo tokių grasinimų, kaip „negausi kalėdinės dovanos“, „nešvęsi gimtadienio“, „nevažiuosi atostogų“ ir pan. Užtenka, kad vaikai tai suprastų ir tada jūsų autoritetas atžalų akyse gerokai sumenksta. Tokie grasinimai padaro daugiau žalos nei naudos, nes vaikui aiškėja, jog tėvų teiginiai nieko nereiškia. Artėjant šventėms susidūrus su nepageidaujamu vaikų elgesiu ypač norisi pagrasinti Kalėdų Senelio neatėjimu, bet tikrai susilaikykite ir skirkite tik tokias nuobaudas, kurias įvykdysite, jos turi būti mažesnės ir realesnės.
Tėveliams kuriant vaikams kalėdinę dvasią verta atsigręžti ir į save, prisiminti savo vaikystės Kalėdas, kaip švęsdavote, apie ką svajodavote, galbūt kažkuo labai nusivildavote, kaip jausdavotės švenčių metu? Tada pasidarys aiškiau, kodėl švenčių metu elgiatės taip, o ne kitaip. Galbūt norėdami vaikus apipilti dovanomis, patys jų negaudavote ir taip stengiatės per savo vaikus išgyventi Kalėdų stebuklą. O galbūt dovanų rinkimas ir dovanojimas jus labai vargina ir nekelia jokio džiaugsmo. Kodėl taip yra? Pažinus save, bus lengviau kurti savo šeimos Kalėdų šventės tradicijas ir pajusti tikrą šventinę dvasią.
Kalėdų šventė ypatinga, mus moko gerumo, supratingumo, atjautos kitam ir įsiklausymo į artimą. Vaikai nuoširdžiai džiaugiasi gražia bei stebuklinga šventės atmosfera, ir ypatingai tai įvertins užaugę. Svarbu pačioms mamytėms nepersistengti, nepervargti ir patirti šventinį džiaugsmą.
O kalėdų Senelio paslaptis nuostabi tuo, kad ją įminę, vaikai visai ant tėvelių nepyksta. Mūsų vaikai yra pajėgūs įvertinti tėvėlių pastangas ir pasidžiaugti dovanomis, net ir žinodami, kad jas dovanoja suaugusieji. Taip jie pajunta mūsų dėmesį ir meilę.