Ar jus labai suglumintų mintis, kad dauguma mūsų problemų kyla todėl, kad nemokame tinkamai nusibrėžti ribų santykiuose bei esame linkę nepaisyti kitų ribų. Iš esmės daugeliui pats žodis „riba“ kelia ne itin malonias rėmų ar sienų asociacijas, ko šiandieninis modernus žmogus negali pakęsti. Visgi „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ aiškina, jog riba – „tai leidžiama norma arba paskutinis laipsnis“. O tai jau niekaip nesusiję su sienomis, labiau su atsakomybe prieš save ir prieš kitą.
Fiziniame pasaulyje ribos yra visiškai aiškus ir visiems suprantamas dalykas. Sienomis atskirtos valstybės, ženklais miestai, tvoromis mūsų kiemai, durimis butai ir aišku, ką šios ribos reiškia, kokių taisyklių privalu laikytis, atsidūrus tam tikroje teritorijoje. Pavyzdžiui, į Nidą neįvažiuosi nesusimokėjęs, o svetimuose namuose nešiukšlinsi. Jei ribas nutarsi pažeisti, turėsi prisiimti ir atsakomybę. Taigi su regimomis ribomis viskas labai aišku. Štai su vidinėmis, dvasinėmis ribomis kyla nemažai sunkumų. Šiuo metu itin populiarūs straipsniai apie tai, kaip išmokti pasakyti „ne“. To reikalinga mokytis. Visgi dar svarbiau suvokti savo sunkumų dėl ribų prigimtį bei iš esmės įsivertinti, ar labiausiai kamuojančios problemos nėra susijusios su negebėjimu nubrėžti ribas.
Kas yra ribos? Pasak ribas nagrinėjusių psichologijos dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend, ribos paprastai nusako, kas esu aš, ką aš galiu ir kas aš nesu. Gali pasirodyti, jog tai įspraudžia į rėmus ir gali trukdyti žmogaus tobulėjimui. Iš tikro tai išlaisvina. Juk žinojimas, kur mano kiemo ribos leidžia tame kieme daryti, ką noriu, bet tuo pačiu prisiimti už tai atsakomybę. Minėti autoriai teigia, kad mes gyvename „savyje“ ir esame atsakingi už viską, kas sudaro „mus“. Biblijoje labai taikliai apibūdinama: „Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks prašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.“ Būtent ribos padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Juk aiškus žinojimas, ką galiu leisti sau ir kitiems mano atžvilgiu, sudėliotų daug dalykų į savo vietas.
Problema ta, jog mus supantys žmonės pateikia mums iškreiptą ribų supratimą. O mes to nesuprantame. Neretai prigimtinėje šeimoje jau vaikystėje išmokstame klaidingų ribų arba tėvai jų visai nenurodo ir mes vėliau dėl to kenčiame. Būtina suprasti, kad kiekvienas turime ribas ir privalome jas ginti, nes esame atsakingi prieš save ir atsakingi kitiems už save. Bet ribos taip pat aiškiai nurodo, už ką mes nesame atsakingi ir kur prasideda kitų atsakomybės ribos. Taip pat mes turime aiškiai suvokti, kad bet kokiu atveju patys priimame savo sprendimus, nepaisant aplinkybių ir tai sulaiko nuo pasiteisinimų, dėl ko nepaisome savo ar kitų ribų. Todėl patys turime gyventi su savo priimtų sprendimų padariniais.
Komunikacijos ekspertė Alexandros Franzen teigia, jog nustatant ribas mes negalime pakeisti kitų suaugusių žmonių. Galime tik apriboti bendravimą su blogai besielgiančiais žmonėmis. Patys žmonės gali norėti ir siekti pasikeisti. Iš kitos pusės, mes patys sau turime nusistatyti vidines ribas, susijusias su jausmais, impulsais ir troškimais, kurių negalime išpildyti. Privalome sugebėti pasipriešinti savo žalingiems troškimams ir kai kuriems normaliems norams, kurių šiuo metu negalime tenkinti.
Sunkumai su ribomis realybėje. Susipažinkime su Edita, Robertu, Brigita ir Petru. Edita, dviejų vaikų mama, užsiėmusio vyro žmona, puiki šeimininkė, dirbanti moteris jau visai nusikamavo, nes nebežino, kaip visiems įtikti jaučiasi bejėgė ir bevertė tiek šeimoje, tiek darbe. Vaikai vaiposi ir skundžiasi, kad nenori valgyti jos pagaminto maisto, mokykloje abu turi nemažai problemų, o namuose nesitvarko, atsikalbinėja. Vyras ilgai dirba, o grįžęs iš darbo savo nuovargį lieja ant žmonos, dažnai kabinėjasi, pasišaipo, demonstruoja nepasitenkinimą tvarka namuose. Moteris nesijaučia laiminga ir darbe, nes kas tik netingi linkę pasinaudoti jos geranoriškumu padedat ir ji prisiima daugiau darbų, nei jai priklauso, už kuriuos niekas papildomai nemoka.
Didelės įmonės vadovas Robertas, garsėjantis ūmiu būdu, visišku nesivaldymu pavaldinių akivaizdoje, manantis, kad įmonėje yra dievas, galintis su savo pavaldiniais elgtis kaip tik nori. Toks pat elgesys jam būdingas ir namuose. Žmona taikstosi su jo pykčio protrūkiais, ir vis dažniau galvoja apie skyrybas, o vaikai daro viską, kad tik savo elgesiu neatkreiptų tėvo dėmesio, jaučiasi jo nemylimi ir nesuprasti. Nors pats vyriškis nori tikėti, kad yra visiems reikalingas, nepakeičiamas, vienintelis, žinantis, kas kam geriausia.
Brigita visada buvo linkusi padėti kitiems, visus išklausydavo, paguosdavo, prisimindavo, kasdien su šypsena veide. Draugėms pasiteiravus, kaip sekasi, visada atsakydavo, kad jai viskas gerai. Netgi tada, kai vyras išėjo pas kitą moterį, atrodė, kad greitai susitaikė su skyrybomis, niekam nesiguodė. Daugumai aplinkinių buvo didžiulė nuostaba, kai kaimynė ją surado išgėrusią per daug raminamųjų vaistų.
Petras, atrodo puikus vyras ir tėvas, dirba, išlaiko šeimą, prižiūri namus, tačiau žmona jaučiasi nelaiminga, nes bet koks noras išlieti nuogąstavimus dėl savo prastos dvasinės savijautos vaikų ar darbo atžvilgiu atsimuša kaip žirniai į sieną. Žmona jaučiasi, kad gyvena su žmogumi, kuris nepajėgus suprasti jausmų ir tai ją skaudina.
Akivaizdu, šie pavyzdžiai apie nelaimingus žmonės ir ribas. Kaip pasikeistų jų gyvenimai, jei jie staiga imtų paisyti savo ir kitų ribų? Bandykite nustatyti, į kokius žemiau pateiktus žmonių tipus jie panašūs.
Ribos ir asmenybės tipai. Dauguma turime problemų dėl ribų, bet skirtingų, tai priklauso nuo charakterio ir auklėjimo ypatybių. Klinikiniai psichologai dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend išskiria keletą asmenybių tipų. Nuolaidieji neturi aiškių ribų ir jos visai pranyksta susidūrus su kitų ypač valdingų žmonių reikalavimais. Nuolaidžiais žmonės tampa dėl įvairiausių priežasčių: baimės likti atstumtam ir vienišam, baimės įžeisti ar supykdyti kitą žmogų, bausmės baimės, nenoro būti sugėdintam, baimės būti blogu ar savanaudišku, dėl savo griežtos sąžinės priekaištų ir kitų dalykų. Tokie žmonės tarsi chameleonai sugeba prisiderinti prie aplinkinių taip, kad kartais sunku juos pastebėti. Jie visada sutinka su draugų nuomone, pasiūlymais, kur eiti, ką veikti, todėl sunkiai pasipriešina ir blogiems dalykams, nors patys niekada nesugalvotų taip elgtis. Nuolaidūs žmonės ilgai tveria išnaudotojiškus ar net pavojingus santykius, kol suvokia, dėl ko taip kenčia. Net ir pasijutę palūžę sunkiai imasi permainų. Visada, kai tik tokiems žmonėms reikia pasakyti griežtą „ne“, jie pasijunta tarsi suparalyžiuoti ir negali to padaryti.
Kitokio tipo sunkumus dėl ribų patiria vengėjai. Šie žmonės nesugeba paprašyti kitų pagalbos. Jiems sunku pripažinti, kad turi bėdų ir atsiverti kitiems. Būtent vengėjai supainioja ribas su sienomis. Aplink save jie pasistato aukštas sienas ir neįsileidžia į vidų net gėrio, jų širdis nepasiekiama. Tai kenkia jiems patiems, tuo pačiu atstumia kitus žmonės. Vengėjams atsiverti - beveik misija neįmanoma, todėl jie nesulaukia pagalbos ir jaučiasi dar blogiau. Jeigu pasitaiko, kad žmogus yra ir nuolaidus ir vengiantis, tai jis ne tik negali atsispirti blogiui, bet nesulaukia gerumo iš kitų, nes nesugeba paprašyti. Pasak psichologų dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend, nuolaidūs vengėjai kenčia dėl „atvirkštinių ribų“. Jie neturi užtvarų ten, kur reikia, ir yra pasistatę jas ten, kur jų nereikia.
Tironai negerbia kitų žmonių ribų, sunkiai suvokia kitų ribas ir su jomis nenusitaiko. „Ne“ tironui reiškia iššūkį būtinai pakeisti kito nuomonę. Tik išoriškai šie žmonės atrodo labai stiprūs. Iš tiesų jie sunkiai prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, todėl siekia valdyti kitus. Kadangi tironai siekia, jog kiti kuo daugiau padarytų už juos, yra suinteresuoti negirdėti kitų „ne“. Išnaudodami kitus, jie pasitelkia savo valdžią, manipuliacijas. Dažniausiai tironiški žmonės dėl savo elgesio jaučiasi teisūs, jie tikrai mano turį galią su kitais elgtis kaip tinkami. Agresyvūs tironai iš viso nesuvokia, kad kiti turi kokias nors ribas. Jie stengiasi priversti kitus keistis tam, kad pasaulis kuo labiau prisitaikytų prie jo poreikių. Agresyviųjų tironų požiūris apie tai, koks turi būti gyvenimas, yra teisingiausias. Tironiškiems žmonėms neįmanoma kitų priimti tokių, kokie jie yra. Jie negirdi kitų „ne“, bet jų „ne“ yra neginčijamas. Manipuliuojantys tironai elgiasi ne taip tiesmukiškai kaip agresyvūs. Jie bando kitus paveikti pasitelkdami palankias aplinkybes. Išprovokuodami kaltės jausmą, priverčia kitus vykdyti jų norus. Manipuliatoriai paprastai nepripažįsta siekio valdyti, savo egocentriškumo. Tironai iš esmės yra nedisciplinuoti žmonės, sunkiai kontroliuojantys savo troškimus. Norus jiems reikia tenkinti čia ir dabar. Šiems žmonėms reikia išmokti įsiklausyti į kitų „ne“, suprasti kitų ribas, kad galėtų kontroliuoti savąsias. Tironai yra labai vieniši, nes kiti žmonės su jais santykius palaiko tik iš baimės, kaltės jausmo ar materialinių sumetimų. Giliai viduje tironai patys jaučia savo vienišumą, baime pagrįstų santykių trapumą.
Abejingieji nesugeba įsiklausyti į kitų poreikius. Abejingi žmonės negali padėti kitiems, nes jie nekenčia savo pačių netobulumo. Neapykantą savo pačių poreikiams perkelia aplinkiniams. Kiti elgiasi abejingai, nes yra taip įsigilinę į savo poreikius, kad nebesugeba pamatyti aplinkinių. Tokiu būdu jie atsiriboja, negalėdami suteikti kitiems to, ką galėtų.
Tiek valdingieji, tiek abejingieji rūpinasi tik savo problemomis, todėl jie nuolat ieško žmonių, galinčių patenkinti jų norus. Jie puikiai sugeba atrasti asmenis su netvirtomis ribomis, paklūstančius kitų valiai, lengvai prisiimančius atsakomybę už kitus žmonės. Ilgai nereikia ieškoti atsakymo į klausimą: „Kas nutinka, kai padėti mėgstantis ir nuolaidus žmogus sutinka valdingą ir nejautrų žmogų. Atsakymas: „Jie susituokia.“ Ar lengvai atpažinote, į kokius tipus panašūs Edita, Robertas, Brigita ir Petras? Koks asmenybės tipas sukėlė daugiausia emocijų?
Ribos ir pyktis. Galbūt esate pastebėję, kad tada, kai bandote užbrėžti kam nors ribas, jūsų viduje ima kilti pyktis. Psichologijos dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend pažymi, kad kai tik žmonės pradeda sakyti teisybę, brėžti ribas ir imtis atsakomybės, kurį laiką juos supa „pykčio debesis“. Ėmęsi realių veiksmų, žmonės tampa jautrūs, emocingi bei įžeidūs. Aplinkiniai, imdami priekaištauti, gali dar labiau pakurstyti neigiamus jausmus, pavyzdžiui, kaltę ar gėdą, sakydami, kad šie pasikeitė, tapo nebe tokie draugiški ir malonūs. Svarbu suvokti, jog pačios ribos pykčio mumyse neiššaukia. Neigiami jausmai kyla kaip signalas, kad mums kažkas negerai, jog reikia ginti tai, kas mums svarbu. Pyktis leidžia mums pasijusti pakankamai stipriems išspręsti sunkumus, suteikia jėgų apsiginti. Dėl to garsiai įvardijus kitiems apie savo savijautą, nusprendus keisti ribas, užvaldo įniršis, nes aiškiai suvokiame savo ankstesnę skaudžią patirtį, susijusią su jų ribų nepaisymu. Besikeičiantis žmogus turi su pykčiu pagyventi, bet įniršis praeina. Kuo žmogus jaučiasi tvirtesnis užbrėždamas ir įtvirtindamas ribas, tuo pykčio išgyvena mažiau. Visada geriau ne širsti, o užbrėžti ribą. Pavyzdžiui, ne piktinkitės, kad jūsų vaikas praleidžia per daug laiko prie kompiuterio, o apribokite naudojimąsi juo.
Ribos su šeima nustatomos sunkiausiai. Vienas iš dažniausiai sutinkamų reiškinių užaugusių vaikų ir tėvų santykiuose – vaikų kaltės jausmas, jog negali tėvams grąžinti skolos už tai, kad daug dėl jų padarė, galbūt net paaukojo. Pasak klinikinių psichologų dr. Kylee Forrest ir dr. Aaron Frost, vaiko pareigos jausmas dažnai neleidžia su tėvais nusistatyti reikalingų ribų ir verčia kentėti. Žmonės, vengdami brėžti ribas tiems, prieš kuriuos jaučiasi įsipareigoję, išvengia kaltės jausmo. Tuo pačiu gyvena nelaimingi, nes negali judėti į priekį besistengdami įtikti tėvams, pavyzdžiui, nesugeba palikti gimtojo miesto. Problema tampa neegzistuojanti skola. Tėvams turime jaustis dėkingi už viską, ką jie mums suteikė, turime jiems padėti, kai tikrai reikia pagalbos. Bet ar turime gyventi taip, kaip patinka mūsų gimdytojams? Ne, neturime. Ir patys iš savo vaikų negalime to tikėtis.
Dar viena vaikų ir tėvų santykių problema – per didelė vieno iš sutuoktinio šeimos nario įtaka dabartinei šeimai. Jei daug neigiamų emocijų, susijusių su artimu žmogumi, perkeliate į savo šeimą, vadinasi, taip pat turite problemų su ribomis. Ypač jei savo mamai, tėvui ar kam nors kitam leidžiate pernelyg daug kištis į jūsų šeimos reikalus. Būna atvejų, kai jauna šeima papuola į finansinius tėvų spąstus. Tėvai, norėdami gero, padeda savo vaikams, bet šie tampa nuolatiniais jų skolininkais. Dar blogesnis tėvų ir vaikų santykių modelis, kada tėvai savo suaugusį vaiką gelbsti nuo skolų, kurių jis prisidaro švaistydamas pinigus, pavyzdžiui, gerdamas ar lošdamas. Taip tėvai stumia vaiką į bejėgystės ir neatsakingumo liūną, padaro didelę žalą neleisdami prisiimti atsakomybės už savo elgesį.
Taip pat yra šeimų, kuriose atžaloms taip gera ir malonu gyventi, kad suaugus net nekylą minties palikti gimtojo lizdo. Jei ir palieka, tai dažnai lankosi tėvų namuose, atostogauja juose, palieka skalbti savo drabužius ir labai mėgsta užsukti pavalgyti. Bėda ta, jog tokių šeimų vaikai dažnai sunkiai užmezga santykius su kitais žmonėmis, nesugeba įsipareigoti , taip pat dažnokai nesugeba savęs pilnai išlaikyti finansiškai.
Esti žmonių, kurie tarsi gimę rūpintis savo tėvais, kurie niekaip negali atsisakyti neatsakingo elgesio. Tokių tėvų vaikams būna ypač sunku nubrėžti ribas, nes juk tėvams „tikrai reikia pagalbos“. Jie jaustųsi be galo kalti palikę juos pačius tvarkytis su savo problemomis. Visgi reikia įsivertinti, ar tai, ką duodate, atitinka jūsų galimybes. Atkreipkite dėmesį, ar jūsų problemiški ir intensyvūs santykiai su gimdytojais nekenkia dabartinei jūsų šeimai. Su broliais ir seserimis taip pat esame linkę įsisukti į santykius be ribų, dėl jų dažnai padarome tokius dalykus, kurių nepadarytume daugiau dėl nieko.
Norint pakeisti ribas su prigimtinės savo šeimos nariais, svarbu suprasti, kad toks bendravimas giliai įsišaknijęs jumyse ir vien buvimas su artimaisiais jus gali grąžinti prie senų įpročių, nevalingo elgesio, skatinamo atminties. Kad pakeistumėte santykius, pradžioje išsiaiškinkite, kas jums yra sunkiausia ir padaro daugiausia žalos. Kokie elgesio modeliai iš vaikystės jus vis dar veikia? Pasigilinkite, su kokiomis problemomis susiduriate mėgindami brėžti ribas šeimos atžvilgiu ir kokias neigiamas pasekmes tai turi jūsų gyvenimui. Tik apsisprendę keistis, ryžtingai imkitės veiksmų, kad taptumėte suaugę savo gimtosios šeimos atžvilgiu.
Supainiotos ribos santuokiniuose santykiuose. Dažniausiai sunkumų kyla tada, kai partneris pažeidžia kito individualybę, peržengdamas ribas ir stengdamasis kontroliuoti kito jausmus, elgesį, požiūrį, verybes. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku suvokti, kad visa tai gali valdyti tik pats asmuo. Kaip teigia psichologijos dr. Džeimsas Dobsonas, gilinęsis į šeimyninių santykių psichologiją, mėgindami valdyti kito žogaus esybinius dalykus, stipriai pažeidžiame jo ribas ir anksčiau ar vėliau patiriame nesėkmę. Šeimoje itin svarbu atkleisti savo ribas. Pasyvus elgesys: užsisklendimas savyje, raukymasis, manipuliacijos, pasyvi agresija daro milžinišką žalą santykiams. Pavyzdžiui, jei vyras mato, kad žmona per daug išlaidi, jis turi apie tai atvirai su ja pasikalbėti, o ne tenkinti visus jos norus, ieškodamas vis daugiau galimybių uždirbti, nors tai kelia jam didžiulę įtampą. Jei žmona pyksta, jog vyras per ilgai užsibūna darbe, ji turi ne visą vakarą sėdėti susiraukusi, o išsakyti nuogąstavimus ir bandyti susiderinti abiejų interesus.
Sutuoktiniams būtinas laikas atskirai: asmeniniam tobulėjimui, mėgstamiems užsiėmimams bei pabendravimui su draugais. Jei vienas iš partnerių yra itin įsikabinęs į sutuoktinį ir jaučiasi įsitempęs bei nelaimingas būnant atskirai, tai ne begalinės meilės išraiška, o didelės problemos požymis. Negalima savimi dusinti kito žmogaus, tai prives prie santykių griūties. Normalioje šeimoje sutuoktiniai brangina vienas kito asmeninę erdvę. Psichologijos dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend pataria, jei jūsų sutuoktinis pažeidžia jūsų ribas, aiškiai pasakykite, kokie bus jo veiksmų padariniai, ir ryžtingai įgyvendinkite juos, kaip ir žadėjote. Iš anksto sužinodamas apie savo elgesio padarinius ir juos patirdamas, sutuoktinis gali nuspręsti, ar nori juos kęsti. Kadangi žmonės gali valdyti savo elgesį, vadinasi, jie gali valdyti ir savo elgesio padarinius.
Svarbu suprasti, kad kaip ir su kitais žmonėmis, taip ir su sutuoktiniu ribos skirtos jums, bet ne partneriui. Negalima painioti ribų su dar vienu būdu valdyti sutuoktinį. Nustatote ribas tam, kad aiškai įvardintumėte, ką darysite, ko ne, ką toleruosite, ko ne. Jūs neturite reikalauti, kad sutuoktinis ką nors darytų, jūs turite leisti, kad partneris tiesiog atsakytų už savo elgesį. Tik tokios ribos yra veiksmingos, nes jūs turite valdžią patiems sau ir tik nuo jūsų priklauso, ar toleruosite ribų peržengimą. Nesitikėkite pakeisti partnerio, tik jis turi pats norėti pakoreguoti savo elgesį, kad paisytų jūsų ribų. Kad ir kaip keistai skambėtų, nustatę ribas savo sutuoktinio atžvilgiu ir pradėję paisydami jo ribų, sutuoktiniai tik dar labiau suartėja.
Vaikams ribos būtinos. Būtent tėvai išmoko vaikus sugebėjimo brėžti ir toleruoti kito ribas. Bendravimo pavyzdžių šeimoje lietomis plytomis jie stato vėlesno gyvenimo santykius. Tėvai, auklėdami vaikus, privalo nustatyti jų amžiui tinkančias ribas bei išmokyti atžalas nubrėžti savo ribas kitiems. Knygų apie auklėjimą autorius John Gray teigia, jog vaiko ribų ugdymas reiškia atsakomybės jausmo lavinimą. Tai pasieksime mokydami įvairiose situacijose reikalingos drausmės. Drausmė yra ne kas kita, o išorinė riba, reikalinga vaikų vidinėms riboms ugdyti. Pasak psichologijos Dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend, drausmė suteikia vaikui saugumo jausmą, kol jo charakteris sustiprėja, kad galėtų apsieiti be jos. Gerai taikoma drausmė visada skatina vaikus išsiugdyti vidinius nuostatus ir prisiimti daugiau atsakomybės. Brėždamas ribas kitiems vaikai privalo mokėti ir turėti stiprybės pasakyti: „Ne“, „Aš nesutinku“, „Aš to nedarysiu“, „Verčiau susilaikysiu“, „Liaukis!“, „Man skauda“, „Tai neteisinga“, „Tai yra blogai“, „Man nepatinka, kai tu prie manęs lietiesi“ ir pan. Svarbiausia savo pavydžiu vaikams rodykime, kas yra teisinga, kaip gerbti savo ir kitų ribas.
Jei norite gyventi sveikai ir harmoningai, turite išsiaiškinti savo ribas. Svarbiausia suvokti, kad riba - tai ne užtvara, o kaip tik atviras horizontas, leidžiantis matyti santykius aiškiai ir jais džiaugtis. Mes patys esame savo gyvenimo ir ribų šeimininkai. Patikėkime savimi ir tuo, kad galime keisti tai, kas mus skaudina.