„Staiga jaunas poetas tikrai pajunta išaugusius sparnus. Jie kelia aukštyn. Atitrūksta nuo akmens. Pakyla virš sustingusių žaliųjų medžių burių. Pakyla ir skrenda viršum miesto. <...> Ir jis kartoja savo odę: Pakilsiu rojun, į kraštus,/ Kur įkvėpimas kuria stebuklus.“ “(Iš poeto Adomo Mickevičiaus biografijos)
Dauguma esame patyrę pakylėjimo būseną, kuri visą mūsų esybę pripildo aiškaus suvokimo, kad tai, ką šiuo metu veikiame, yra nenusakomai gera ir tikra. Psichologai tokią būseną vadina srautu (angl. flow), nes prasminga bei maloni veikla įtraukia ir tarsi neša, o žmogus jai atsiduoda visiškai pasitikėdamas, kad daro tai, ką privalo ir geba geriausiai. Tai optimalūs išgyvenimai, leidžiantys pajusti tikrą gyvenimo pilnatvę, pasinerti į esamą momentą visa būtimi. Ar norėtumėte taip gyventi? Gal manote, kad tai neįmanoma? Pozityviosios psichologijos atstovai jums paprieštarautų.
Laimė mumyse.
Mihaly Csikszentmihalyi, psichologas, išplėtojęs optimalių išgyvenimų teoriją ir ją pagrindęs ilgamečiais tyrimais, paaiškina: „ ... laimė nėra kažkas, kas nutinka. Tai nėra sėkmė ar atsitiktinė proga. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar išsireikalauti. Ji labiau priklauso ne nuo išorinių įvykių, o nuo to, kaip juos interpretuojame. Iš tikrųjų laimė yra būsena, kuriai kiekvienas žmogus turi pats pasiruošti, puoselėti ir saugoti. Žmonės, kurie mokosi kontroliuoti savo vidinius išgyvenimus, gebės nulemti savo gyvenimo kokybę, taip lengvai, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti laimingas.“
Daugelis žmonių nori būti laimingais, bet laimę suvokia, kaip momentinį pasitenkinimą ar kažkokią neapčiuopiamą ateities perspektyvą, kuri nusimato pasiekus tam tikrų rezultatų ir įveikus daugelį kliūčių. Mokslininkų nuomone, laimė yra kur kas daugiau nei trumpalaikis džiaugsmas ar jos laukimas, malonius optimalius išgyvenimus žmonės galėtų jausti nuolat, jei tik to sąmoningai siektų.
Laimę keliantys potyriai.
Norėdamas pagrįsti savo teoriją, Mihaly Csikszentmihalyi sukūrė „patirties atrankos metodą“, kuriuo tyrė daugiausia pasitenkinimo keliančias veiklas. Keli tūkstančiai žmonių su savimi nešiojosi pranešimų gaviklius, kuriems supypsėjus keletą kartų per dieną turėjo užrašyti, ką tuo metu veikė ir kiek džiaugsmo jiems tai teikė. Išanalizavęs dešimtis tūkstančių pyptelėjimų mokslininkas nustatė, kokiomis veiklomis žmonės iš tikrųjų džiaugiasi.
Atskleista, kad yra dvi skirtingos pasitenkinimo rūšys. Viena jų – fizinis arba kūniškas malonumas.
Valgydami žmonės jaučia didžiausius laimės potyrius. Visgi, kad valgymas taptų srauto būsena, žmogus pirmiausia turi atkeipti dėmesį į tai, ką valgo ir kaip valgo. Būtina valgyti ramiai, mėgaujantis skoniu, jaučiant, kad valgymas – malonumas. Labiausiai žmonės džiugina valgymas draugijoje, būtent todėl dauguma mėgsta kviesti svečių ar patys svečiuotis. Aišku, mylėjimasis taip pat teikia laimės. Visgi negalime mėgautis fiziniais malonumais ištisai, juk maistas bei seksas pasotina ir pasiekę tam tikrą ribą, toliau valgydami ar mylėdamiesi galime pradėti jausti pasibjaurėjimą.
Pasak psichologijos profesoriaus Jonathan Haidt, didžiausias atradimas, susijęs su laimės pojūčio paieškomis, – būsena, kai visiškai pasineriame į kokį nors darbą, kuriam atlikti reikia didelių pastangų, bet jis puikiai atitinka mūsų gebėjimus. Patirdami šią būseną, žmonės sako, kad jaučiasi „savo stichijoje“. Srautas dažnai įsuka judant fiziškai: žaidžiant komandinius žaidimus, greitai važiuojant, slidinėjant. Srauto pojūtį iššaukia su muzika ir bendrai su kitais žmonėmis susijusi veikla, pavyzdžiui, dainavimas, grojimas, šokiai. Srauto būsena aplanko maloniai bendraujant. Ją taip pat galima patirti ir vieniems užsiimant kūryba – piešiant, rašant ar fotografuojant. Į šią būseną įtraukia iššūkis, kuriam reikia viso mūsų dėmesio, bet turime turėti gebėjimus, leidžiančius tai padaryti. Svarbu atliekant veiklą gauti atsaką, kaip mums sekasi. Kiekviena įveikta kliūtis, teisingai sudainuota aukšta nata, kiekvienas taiklus potėpis mums sukelia teigiamų jausmų antplūdžius.
Sunkus darbas – laimės šaltinis!
Pasirodo, kad laimingiausi būname tais momentais, kai pajungę visą savo energiją sunkiai dirbame, siekdami užsibrėžto rezultato, ir visai nesvarbu, kokia veikla užsiimame. Kai pasiekiame srauto būseną, dirbame taip, kad sunkus darbas, atrodo vyksta savaime. Mes norime įtempti jėgas, panaudoti ir tobulinti savo gebėjimus. Psichologas Martinas Seligmanas teigia, kad atrasti tai, kas mums teikia pasitenkinimą galime pažinę savo stipriąsias savybes.
Vienas didžiausių pozityviosios psichologijos laimėjimų – sudarytas stipriųjų savybių žinynas.
Norėdami išsiaiškinti savo stipriąsias savybes, galite atlikti testą, kurį rasite pozityviosios psichologijos puslapyje www.authentichappiness.org. Kiekvienam turbūt įdomu būtų geriau pažinti save. Geriau pažindami save, suprasime, kad turime savybių, galinčių padėti patirti optimalius išgyvenimus net sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
„Kas mūsų nesunaikina, padaro stipresniais“
„Kas mūsų nesunaikina, padaro stipresniais“, - šis populiarus posakis puikiai apibūdina„srauto“ svarbą sunkiose situacijose.
Mokslas įrodė, kad mūsų pamatinio laimės lygio beveik nepakeičia nei ištikusi didelė laimė, nei nelaimė.
Žmonės, laimėję loterijoje didelę sumą pinigų arba patyrę sunkią traumą ir likę neįgaliais, maždaug po metų jaučiasi taip pat, kaip prieš didelę permainą. Gebėjimas patirti srauto būseną ir išlaikyti sveiką vidinę struktūrą ypač kritiniais gyvenimo momentais, padeda išlikti. Tai įrodo žmonių kalėjimo pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis pavyzdžiai. Mokslininkai tyrė, kaip žmonės itin gniuždančioje aplinkoje geba restruktūrizuoti savo sąmonę, kad būtų įmanoma srauto būsena. Pavyzdžiui, vienas lakūnas papuolęs į nelaimę ir kalėjęs daugelį metų, daug laiko praleido mąstydamas apie golfo žaidimą, kaip jis sistemingai žaidžia iki aštuonioliktos duobutės, smulkiai įsivaizduodamas visą seką. Tai jam padėjo ne tik patirti savotišką malonumą kalėjimo metu, bet ir išėjus į laisvę pademonstruoti puikius golfo žaidimo sugebėjimus. Šis metodas padėjo jam išlaikyti ne tik sveiką protą, bet ir fizinius įgūdžius.
Turinčių stiprią vidinę motyvaciją žmonių išorinės grėsmės nesutrikdo. Stebėdami aplinką, jie tiesiog atranda naujų galimybių veikti. Tai galime prisitaikyti kiekvienas savo gyvenime. Pačiais nepalankiausiais momentais galime susitelkti į kažkokią įmanomą veiklą, jai atsiduoti, sustiprinti įgūdžius ir džiaugtis rezultatais. Psichiatras Viktoras Franklis chrestomatinėje knygoje „Žmogus ieško prasmės“ labai aiškiai įvardija, kuo skiriasi žmonės, sugebantys išlikti pačiose sunkiausiose situacijose, nuo palūžtančiųjų. Išlieka ne fiziškai stipriausi, o turintys aiškų tikslą, sugebantys sukaupti energiją į bet kokius galimus pozityvius išgyvenimus ir teikiantys pagalbą kitiems.
Ar visi galime patirti srautą?
Remiantis Mihalyi Csikszentmihalyi pastebėjimais, reikšmingiausia, nors ir nelengva, yra tai, kad beveik kiekvieną įprastą išgyvenimą galime jausti kaip srauto būseną ir daugelis gali tai padaryti. Mokslininkų išskiriamos autotelinės asmenybės gana lengvai pasiekia srauto būseną. Tai žmonės, mokantys valdyti savo sąmonę, kuriems dėmesio sutelkimas nereikalauja beveik jokių pastangų, jie sugeba išjungti visus kitus protinius procesus išskyrus tuos, kurie aktualūs svarbiu dabarties momentu. Tokią asmenybę suformuoja dėkingas biologinis paveldimumas arba tinkamas ankstyvasis auklėjimas. Kai kurie žmonės gimsta turėdami labiau sutelktą ir lankstesnį neurologinį pagrindą arba pasiseka gimti šeimoje, kurioje skatinamas nesuvaržytas individualumas.
Visgi tam tikros savybės kliudo patirti srauto būseną. Žmonės, kurie negali susikoncentruoti ir beatodairiškai domisi daug skirtingų dalykų, srauto būsenos pasiekti negali, nes iššvaisto savo psichinę energiją. Perdėtai nerimastingi, kreipiantys per daug dėmesio į kitų nuomonę apie save žmonės taip pat nesugeba susitelkti į save ir savo norus. Viską vertinantys tik per savo pageidavimų prizmę egocentrikai nepajėgūs patirti malonaus pasitenkinimo srautu, nes jų dėmesys per griežtai atrenkantis ir įtemptas siekiant naudos tik sau. Per droviam žmogui trūksta sklandaus dėmesio į pačią veiklą, nes kompleksai neleidžia atsipalaiduoti. Veikiantys vedini šių kraštutinumų žmonės nesugeba džiaugtis gyvenimu, vystyti savąjį „aš“. Gera žinia yra ta, kad kiekvienas norintis gali išsiugdyti gebėjimą patirti optimalius išgyvenimus. Tai įgūdis, kurį žmogus gali ištobulinti darbo ir disciplinos pagalba.
Kodėl svarbu turėti tikslą gyvenime?
Valdau savo gyvenimą. Žmogaus tikėjimas, kad jo gyvenimas yra jo paties rankose, - esminis dalykas, padedantis kasdienybėje jausti optimalius išgyvenimus. Šis suvokimas įgalina žmogų pasiekti viską, kas jam svarbu. Veikdami chaotiškai nieko nepasiekiame.
Svarbiausia sugebėti išsikelti sau uždegantį tikslą, kurio siekimas teikia prasmės gyvenimui.
Mes turėtume norėti visą energiją skirti įgūdžių, kurių prireiks šiam tikslui įgyvendinti, lavinimui. Einant tikslo link, jausmai turėtų harmoningai derėti, o atskiros gyvenimo dalys prisitaikyti ir palaikyti. Tada kiekviena veikla tampa prasminga dabartyje ir žvelgiant į praeitį bei mąstant apie ateitį. Taip galima suteikti prasmės tam tikram gyvenimo etapui ar visam savo gyvenimui. Ir nesvarbu, koks yra galutinis tikslas, jei jis prikausto visą psichinę energiją ir pajungia veiklai. Sėkmingi vadovai, puikūs meistrai, geri specialistai dirbdami įgyja tokią kvalifikaciją, kuri leidžia visiškai pasitikėti savimi ir veikloje pastoviai jausti optimalius išgyvenimus.
Žmogus gali patirti srautą per savo pašaukimą. Iššūkiai galėtų būti patys įvairiausi: mokyti vaikus groti smuiku, tapti geru siuvėju, užauginti penkis vaikus, kuriais galėtų didžiuotis, sukurti ir vadovauti didelei renginių organizavimo įmonei, atsiduoti labdaringai veiklai, siekti išrasti būtinus vaistus ir t. t.
Bet kuris tikslas suteikia prasmės tol, kol nustato aiškius siekius, turi aiškias veiklos taisykles bei būdus susitelkti. Pavyzdžiui, sodininkas, kuriam didžiausią malonumą teikia nuostabios lauko aplinkos kūrimas, nori tapti tokiu specialistu, kad jo darbas atneštų džiaugsmą visiems, kurių aplinką jis puoselėja. Tada pats mokymasis, nauji bandymai, išskirtinių augalų ar dizaino galimybių ieškojimas teikia didelį pasitenkinimą. Jei užsakovai, džiaugiasi jo darbu, šeima skatina ir palaiko, o sodininkas jaučia, kad ši veikla yra jo pašaukimas, tikėtina, kad jis pastoviai jaus optimalius išgyvenimus. Toks žmogus jaučia, kad valdo savo gyvenimą ir bet kokie sunkumai paprastai neišmuša jo iš vėžių.
Kaip pasiekti to ir į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai, siekdami, kad jų vaikai užaugtų laimingi ir jaučiatys, kad gali valdyti savo gyvenimą?
Padėkime savo vaikams. Psichologas Kevinas Rotundas tyrimais įrodė, kad tam tikras auklėjimo stilius padeda paaugliams išmokti sutelkti dėmesį į svarbius dalykus, augti laimingais, dvasiškai atspariais. Tyrėjas išskiria penkis bruožus, apibūdinančius šeimos klimatą, skatinantį optimalius išgyvenimus jau vaikystėje:
Aiškumas. Vaikui ypač svarbu aiškus žinojimas, ko tėvai iš jo tikisi įvairiose kasdienėse situacijoje bei tolimoje perspektyvoje.
Koncentracija. Atžaloms būtina jausti kasdienį tėvų domėjimąsi tuo, ką jie veikia, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi. Vaikams daug nerimo kelia tėvų spaudimas pasirinkti tik geriausią universitetą, dar blogiau prestižinę profesiją, gauti tik gerai apmokamą darbą.
Pasirinkimas. Vaikai jaučia, kad jei patys gali susidoroti su bet kokiomis pasekmėmis, yra laisvi rinktis, kaip pasielgti, net pažeisdami tėvų taisykles. Bet kokiu atveju tėvai juos supras.
Įsipareigojimas. Tėvai vaiku pasitiki tiek, kad šis gali jaustis pakankamai patogiai nusiimdamas gynybinius šarvus ir nesivaržydamas įsitraukti į jį dominančią veiklą.
Iššūkis. Tėvai siekia ieškoti vis sudėtingesnių veiklos galimybių savo vaikams.
Šios sąlygos kuria autotelinės šeimos klimatą, suteikiantį puikias galimybes mėgautis gyvenimu, nes jose vaikams skatinamas tikslų aiškumas, iššūkiai, ugdomas savitvardos sugebėjimas ir susitelkimas į esamą užduotį, o tai ateityje padidins atžalų galimybes gyventi taip, kad sugebėtų patirti srauto būseną.
Tikslų dermė. Mūsų gyvenimas yra įvairialypis, nes mes negyvename vien darbu, todėl svarbu, kad pagrindinis tikslas derėtų su kitomis gyvenimo sritimis. Srauto išgyvenimas vienoje veikloje negarantuoja, kad taip jausimės ir kitose srityse. Tol, kol mes mėgaujamės tik atskiromis gyvenimo sritimis, išliekame priklausomi ir pažeidžiami nemalonių situacijų.
Pavyzdžiui, tolimų kelionių gidė mėgaujasi darbu ir jaučia, kad tai jos pašaukimas, bet vyrui nepatinka, kad žmonos dažnai nėra namie ir šis verčia ją rinktis ramesnį darbą. Moteris patiria pastovią įtampą, neapsisprendžia, kaip šioje situacijoje elgtis. Aišku, ji negali dažnai išgyventi srauto būsenos, nes kovoja su vidiniu konfliktu, kuris trukdo iki galo atsiduoti mėgstamai veiklai ir tuo pačiu jaustis gerai asmeniniame gyvenime.
Dermė į sąmonę įnešama tada, kai tikslui siekti pajungiamos visos gyvenimo sritys ir jos tarpusavyje sutaria. Tik tada, kai žmogus žino, kad gyvenimas prasmingas ir jo energija nėra švaistoma abejonėms, kaltės ir baimės jausmui, spinduliuojama ta vidine stiprybe ir ramybe, kuriomis daugelis žavisi. Tokio žmogaus nepalaužia gyvenimo negandos, nes jis tiki savimi, tuo, ką daro. Tikslas, ryžtingumas, harmonija vienija gyvenimą ir suteikia jam prasmės.
Pavojus pasimesti tiksluose. Pavojinga yra tai, jog šiuolaikinio žmogaus gyvenime atsiranda per daug tikslų, kurie konkuruoja dėl reikšmingumo. Kaip nuspręsti, kuris vertas tiek, kad jam būtų galima paskirti daug laiko arba visą gyvenimą. Pasak sociologų, vos prieš keletą dešimtmečių daugeliui moterų tikslas puoselėti jų šeimos gerovę buvo visiškai aiškus ir prasmingas. Šiandien jau nebėra taip akivaizdu, koks tikslas moteriai svarbiausias, nes dauguma bando suderinti karjerą, šeimą, asmeninius pomėgius. Keisti gyvenamąją vietą, profesiją darosi gana paprasta. Taip atsiranda neapibrėžtumas, kuris apsunkina apsisprendimą. Jei galimybių labai daug, darosi sudėtinga susitelkti ir pasiekti srauto išgyvenimą. Daug lengviau atrasti ir pasišvęsti tikslui, kai pasirinkimų yra nedaug ir jie labai aiškūs. Savęs pažinimas gali žmogui padėti įveikti sunkias pasirinkimo pinkles bei nuvesti teisingo tikslo link.
Kaip pasirinkti tinkamiausią tikslą? Svarbu realistiškai apsvarstyti pasirinkimus ir kur jie nuves. Jei užsibrėžiu tikslą tapti mokyklos vadove, turiu aiškiai žinoti, kam to siekiu ir ką darysiu pasiekusi šį tikslą.
Rinkdamiesi, kas jums svarbiausia, nuoširdžiai atsakykite sau į klausimus: Ar tai yra tai, ką aš tikrai noriu daryti? Ar tai yra kažkas tokio, ką man malonu daryti? Ar gali būti, kad artimiausioje ateityje man tai patiks? Ar kaina, kurią aš ir kiti už tai sumokėsime, bus to verta? Ar galėsiu su savimi harmoningai sutarti, jei to pasieksiu?
Tik gerai save pažįstantis ir adekvačiai savo jausmus suvokiantis žmogus gali išsikelti tinkamus tikslus. Jei nusprendėte, kad siekti šio tikslo jums svarbu, imkitės veikti.
Tikslas suteikia kryptingumo žmogaus pastangoms, bet nebūtinai palengvina gyvenimą. Tikslai gali privesti prie įvairių nemalonumų ir paskatinti žmogų jų atsisakyti arba juos lengvinti. Tai padarius gresia gyvenimo tuštuma ir beprasmybe. Joks tikslas negali turėti didelės įtakos, jei nėra vertinamas rimtai. Reikšmingas abipusis ryšys tarp tikslo ir pastangų. Pavyzdžiui, bėgikas, siekiantis nugalėti olimpiadoje, turi iškęsti daug varginančių treniruočių, išgyventi ne vieną nesėkmės kartėlį artėdamas prie siekiamybės. Kiek žmonių paskyrė savo gyvenimus vaikų auginimui, nepripažinto meno kūrimui, mokslinių idėjų pritaikymui, idealų siekimui, kovai su priespauda, savo sumanymų įgyvendinimui. Tie, kurie šiuos tikslus buvo suvokę kaip prasmingus ir malonius, greičiausiai priartėjo prie optimalių išgyvenimų patyrimo.
Nebijokime gyventi spalvingai, būti atvirais naujiems potyriams, drąsiais iššūkiams, nepaliaukime mokytis, puoselėkime nuoširdžius santykius ir pajusime, kad valdome savo gyvenimą ir kiekviena mūsų diena turi prasmę. Tada srautas mus įtrauks ir galėsime juo mėgautis.
Parengė psichologė Sonata Vizgaudienė