• Sonata Vizgaudienė

Mūsų darbas - būti laimingiems

Jeigu kažkas netikėtai užduotų klausimą: „Kaip nori pragyventi savo gyvenimą?“, - instinktyvus daugumos atsakymas būtų trumpas: „Laimingai“. „Siekti laimės, būti laimingam, norėti susigrąžinti prarastąją laimę visais laikais yra slaptas daugumos žmonių visos veiklos motyvas“ – rašė filosofas ir psichologas William James? Bet... Koks tas laimingas gyvenimas? Mokslininkų jau senokai įrodyta, kad laimės ir kokybiško gyvenimo mes negauname dovanai, tai turime užsidirbti ir gana sunkiai. Juk ir pasakos mus nuo vaikystės mokė, kad princesės ir princai gyveno ilgai ir laimingai, bet tik po to, kai atlaikė gyvenimo išbandymus, teisingai pasirinko bei nusipelnė gero gyvenimo. Tos pačios pasakos atskleidžia, kad neteisingu keliu nuėję herojai taip nieko iš gyvenimo ir negavo arba net prarado, ką turėję.


Ar esame pasiruošę sunkiai dirbti, kad taptume laimingi? Dauguma iš karto atsakytų: „Taip.“ Visgi pamatę, kaip tenka dėl to plušėti, nemaža dalis nusprendžia geriau likti ne tokiais laimingais. Pasak rašytojo Robert Louis Stevenson, „nėra kitos tokios pareigos, kurios labiau nevertintume, kaip pareigos būti laimingam“. Tokioje turtingoje valstybėje kaip JAV viena iš penkių moterų vartoja antidepresantus ir kasmet jų prireikia šešiems milijonams vyrų. Kodėl taip sunku pasiekti laimės pilnatvę? Gal tiesiog jos nepastebime ir neįvertiname. Svarbiausios gyvenimo tiesos žmonijos istorijoje nesikeičia tūkstantmečius. Jos praėjusios visus įmanomus išbandymus ir galime jomis tikėti. Įdomu tai, kad visi jas žinome, bet retokai taikome savo kasdienybėje.


Mūsų darbas – būti laimingiems“ – teigia Dalai Lama. Kad šį darbą galėtume atlikti lengviau jau turime laimės formulę, kurią atlikę daug tyrimų nustatė šiuo metu populiarios pozityviosios psichologijos atstovai. Remiantis ja, patiriamos laimės lygį (L) lemia biologinis pamatinis laimės lygis (B) plius gyvenimo sąlygos (S) plius savanoriškai atliekama veikla (V) (L=B+S+V). Pagrindinis pozityviosios psichologijos iššūkis –, naudojantis moksliniais metodais, atrasti, kokios S ir V rūšys gali pastūmėti laimės pojūtį link viršutinių galimybių ribos. Verta atkreipti dėmesį į kiekvieną sritį atskirai. Pasak Jonathan Haid, prieš kelis dešimtmečius atlikti dvynių tyrimai atskleidė, kad laimės būsena stipriai priklauso nuo genų. Galbūt išties yra tam tikras pamatinis laimės lygis mūsų smegenyse, tarsi termostatas visam laikui nustatytas, tarkim, ties 15 laipsnių Celsijaus padala – linkusiems į depresiją, o ties 25 – laimingiesiems. Juk pastebime skirtingas žmonių reakcijas į paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, vienas kolega, pradėjus lyti, vis burnoja, kad lietus pastoviai gadina nuotaiką, o kitas džiaugiasi maloniu barbenimu į langą. Tai galbūt pasitelkę meditaciją, kognityviąją terapiją ar kitą strategiją galėtume pakeisti savo vidinę nuostatą ir tapti laimingi.


Vis dėlto aiškėja, kad didesnis ar mažesnis laimės jausmas yra ne konkretus bruožas, o galimybių ribos, kurios gali kisti ir jos priklauso nuo daugybės veiksnių – išorinių aplinkybių. Psichologai Sonja Luybomirsky, Kenas Sheldonas ir Davidas Schkade išskyrė dvi skirtingas išorinių veiksnių grupes: žmogaus gyvenimo sąlygas ir savanoriškai atliekamą veiklą. Sąlygomis laikomi nuo mūsų valios nepriklausantys faktai – rasė, lytis, amžius, neįgalumas, - ir tie faktai, kuriuos galime keisti – sveikata, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta. Jeigu sąlygoms būdingas pastovumas, bent jau tam tikru gyvenimo laikotarpiu, ir prie jų esame linkę prisitaikyti, tai savanorišką veiklą renkamės patys, tai gali būti meditacija, pratybos, treniruotės, naujų įgūdžių lavinimas, sprendimas išeiti atostogų ar parašyti giminės istoriją. Atkreipdami dėmesį į tai, ką savanoriškai renkamės, turime daug galimybių sustiprinti laimės pojūtį.




Malonės vėjai pučia nuolat, bet reikia mokėti iškelti bures“ yra pasakęs indų šventasis Šri Ramakrišna.Ši sentencija tinka apibūdinti palaimingą srauto būseną. Psichologas Mihalyi Csikszentmihalyi sukūrė „patirties atrankos metodą“, kuriuo tyrė daugiausia pasitenkinimo keliančias veiklas. Keli tūkstančiai žmonių su savimi nešiojosi pranešimų gaviklius, kuriems supypsėjus keletą kartų per dieną turėjo užrašyti, ką tuo metu veikė ir kiek džiaugsmo jiems tai teikė. Išanalizavęs dešimtis tūkstančių pyptelėjimų mokslininkas nustatė, kokiomis veiklomis žmonės iš tikrųjų džiaugiasi. Atskleista, kad yra dvi skirtingos pasitenkinimo rūšys. Viena jų – fizinis arba kūniškas malonumas. Valgydami žmonės jaučia didžiausius laimės potyrius. Labiausiai žmonės džiugina valgymas draugijoje, todėl dauguma mėgsta kviesti svečių ar patys svečiuotis. Aišku, mylėjimasis taip pat teikia laimės. Visgi negalime mėgautis fiziniais malonumais ištisai, juk maistas bei seksas pasotina ir pasiekę tam tikrą ribą, toliau valgydami ar mylėdamiesi galime pradėti jausti pasibjaurėjimą. Didžiausias atradimas, susijęs su laimės būsenos paieškomis, – būsena, kai visiškai pasineriame į kokį nors darbą, kuriam atlikti reikia didelių pastangų, bet jis puikiai atitinka mūsų gebėjimus. Patirdami šią būseną, žmonės sako, kad jaučiasi „savo stichijoje“.


Kadangi, patirdami šią būseną, mes judame be jokių pastangų, pasiduodame atsiradusiam srautui, ji ir vadinama srautu (angl. flow). Srautas dažnai įsuka judant fiziškai: žaidžiant komandinius žaidimus, greitai važiuojant, slidinėjant. Srauto pojūtį iššaukia su muzika ir bendrai su kitais žmonėmis susijusi veikla, pavyzdžiui, dainavimas, grojimas, šokiai. Srauto būsena aplanko maloniai bendraujant. Ją taip pat galima patirti ir vieniems užsiimant kūryba – piešiant, rašant ar fotografuojant. Į šią būseną įtraukia iššūkis, kuriam reikia viso mūsų dėmesio, bet turime turėti gebėjimus, leidžiančius tai atlikti. Svarbu atliekant veiklą gauti atsaką, kaip mums sekasi kiekviename žingsnyje. Kiekviena įveikta kliūtis, teisingai sudainuota aukšta nata, kiekvienas taiklus potėpis mums sukelia teigiamų jausmų antplūdžius.


Kai pasiekiame srauto būseną, dirbame taip, kad sunkus darbas, atrodo vyksta savaime. Mes norime įtempti jėgas, panaudoti ir tobulinti savo gebėjimus. Psichologas Martinas Seligmanas teigia, kad atrasti tai, kas mums teikia pasitenkinimą galime pažinę savo stipriąsias savybes. Vienas didžiausių pozityviosios psichologijos laimėjimų – sudarytas stipriųjų savybių žinynas. Norėdami išsiaiškinti savo stipriąsias savybes, galite atlikti testą, kurį rasite pozityviosios psichologijos puslapyje www.authentichappiness.org.


Srauto būsena galima kasdien. Remiantis Mihalyi Csikszentmihalyi pastebėjimais, reikšmingiausia, nors ir nelengva, yra tai, kad beveik kiekvieną įprastą išgyvenimą galime jausti kaip srauto būseną ir beveik kiekvienas tą gali padaryti. Tam tikros savybes visgi kliudo patirti srauto būseną. Žmonės, kurie negali susikoncentruoti ir beatodairiškai domisi daug skirtingų dalykų srauto būsenos pasiekti negali, nes neleidžia pasireikšti psichinei energijai. Perdėtai nerimastingi, kreipiantys per daug dėmesio į kitų nuomonę apie save žmonės taip pat nesugeba susitelkti į save ir savo norus. Viską vertinantys tik per savo norų prizmę egocentrikai nepajėgūs patirti malonaus pasitenkinimo srautu, nes jų dėmesys per griežtai atrenkantis ir įtemptas. Per droviam žmogui trūksta sklandaus dėmesio į pačią veiklą, nes kompleksai neleidžia atsipalaiduoti. Veikiantys vedini šių kraštutinumų žmonės nesugeba džiaugtis gyvenimu, vystyti savąjį „aš“. Nors vienų žmonių neurologinis pagrindas labiau palankus sugebėti išmokti patirti srauto būseną, kiti gimsta šeimose, kurios sukuria tam palankias sąlygas, vis dėlto kiekvienas norintis šią savybę gali išsiugdyti, tai įgūdis, kurį žmogus gali ištobulinti darbo ir disciplinos pagalba.


Kas mūsų nesunaikina, padaro stipresniais“, - iš lūpų į lūpas perduodamas jau tautosakos dalimi tapęs posakis puikiai apibūdina„srauto“ svarba sunkiose situacijose. Mokslas įrodė, kad mūsų pamatinio laimės lygio beveik nepakeičia nei ištikusi didelė laimė, nei nelaimė. Žmonės, laimėję loterijoje didelę sumą pinigų arba patyrę sunkią traumą ir likę neįgaliais, maždaug po metų jaučiasi taip pat, kaip prieš didelę permainą. Gebėjimas patirti srauto būseną ir išlaikyti sveiką vidinę struktūrą ypač kritiniais gyvenimo momentais, padeda išlikti. Tai įrodo žmonių kalėjimo pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis pavyzdžiai. Mokslininkai tyrė, kaip žmonės itin gniuždančioje aplinkoje geba restruktūrizuoti savo sąmonę, kad būtų įmanoma srauto būsena. Pavyzdžiui, vienas lakūnas papuolęs į nelaimę ir kalėjęs daugelį metų, daug laiko praleido mąstydamas apie golfo žaidimą, kaip jis sistemingai žaidžia iki aštuonioliktos duobutės, smulkiai įsivaizduodamas visą seką. Tai jam padėjo ne tik patirti savotišką malonumą kalėjimo metu, bet ir išėjus į laisvę pademonstruoti puikius golfo žaidimo sugebėjimus. Šis metodas padėjo jam išlaikyti ne tik sveiką protą, bet ir fizinius įgūdžius.


Turinčių stiprią vidinę motyvaciją žmonių išorinės grėsmės nesutrikdo. Stebėdami aplinką, jie tiesiog atranda naujų galimybių veikti. Tai galime prisitaikyti kiekvienas savo gyvenime. Pačiais nepalankiausiais momentais galime susitelkti į kažkokią įmanomą veiklą, jai atsiduoti, sustiprinti įgūdžius ir džiaugtis rezultatais. Psichiatras Viktoras Franklis chrestomatinėje knygoje „Žmogus ieško prasmės“ labai aiškiai įvardija, kuo skiriasi žmonės, sugebantys išlikti pačiose sunkiausiose situacijose, nuo palūžtančiųjų. Išlieka ne fiziškai stipriausi, o turintys aiškų tikslą, sugebantys sukaupti energiją į bet kokius galimus pozityvius išgyvenimus ir teikiantys pagalbą kitiems.


Didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu“ – pastebėjo literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be darbinės veiklos, kuri tiesiogiai veikia mūsų gyvenimo kokybę. Jei dirbame nemielą darbą tik iš pareigos, jaučiamės nelaimingi ir kitos gyvenimo sritys sunkiai tai kompensuoja. Šiandieninis gyvenimas žmogų spraudžia į tam tikrus rėmus, mes privalome dirbti daug ir nebūtinai mielus darbus, kad susikurtume visuomenėje priimtiną materialinę gerovę, galų gale kultūrinė, socialinė bei ekonominė aplinka taip pat kelia aukštus reikalavimus. Norime patogių namų, gražių, įmantrių daiktų ir apdarų, trokštame pamatyti platųjį pasaulį, siekiame įvairių perkamų malonumų, visa tai reikia užsidirbti plušant dažnai sveikatos, santykių su artimaisiais ir draugais, savo tikrųjų svajonių bei vertybių sąskaita. Bet jei darbe sugebėtume išgyventi srauto būseną, tada dirbtume kokybiškiau ir būtume žymiai laimingesni.


Tai įmanoma pasiekti beveik bei kokiame darbe. Vienodai patenkinti savo darbu gali būti tiek automechanikas, tiek kardiochirurgas, jei tik jiems darbas teikia pasitenkinimą. Žmonės, galintys darbe panaudoti geriausius savo gebėjimus ir juos tobulinti, jaučiasi patenkinti savo kasdienine veikla. Todėl nebijokite ieškoti savęs, tam visada yra tinkamas laikas. Jei ieškoti nesinori ar negalite, galbūt verta savo darbe atrasti malonių dalykų. Pavyzdžiui, rašytoja Carol Kline rašo, kaip ji nekenčiamą sekretorės darbą pavertė sau priimtinu, ji tiesiog išsikėlė sau tikslą tapti labai gera sekretore. Po kiek laiko vadovai pastebę puikiai atliekamą darbą jai pakėlė atlyginimą, o vėliau paaukštino.



Tas kuris negyvena dėl kitų, negyvena ir dėl savęs“ – pažymi romėnų filosofas Seneka. Emociškai sveikas žmogus daugiausia laimės patiria iš sugebėjimo užmegzti artimus ryšius. Svarbus yra tiek ryšių stiprumas, tirk jų gausa. Geri santykiai teikia laimės, o laimingesni žmonės sugeba sukurti dar daugiau puikių ryšių, kas nesiseka nelaimingiems. Iš kitos pusės konfliktai, kylantys bendraujant su kitais žmonėmis – su erzinančiu kaimynu ar bendradarbiu, nuolatiniai barniai su sutuoktiniu – ypač neigiamai veikia mūsų gerą savijautą. Žmonės niekada neprisitaiko prie tarpasmeninių konfliktų, jie gadina kiekvieną dieną, net tomis dienomis, kai nematome nemalonaus asmens, vis tiek galvojame apie konfliktus su juo. Bet kokius santuokinius, draugiškus ar kolegiškus santykius reikia vertinti ir puoselėti. Būtina sugebėti ne tik imti, bet ir siųsti dėmesio, pagalbos, supratingumo ženklus svarbiems žmonėms. Juk stipriausius išgyvenimus patiriame suteikę džiaugsmo kitiems, o ypač gyvenime brangiems žmonėms. Taip pat verta būti atviriems naujoms pažintims, galinčioms suteikti naujų spalvų gyvenimui.


Tie, kurie sugeba išlaikyti imunitetą šiuolaikinio miesto beprotybėje, įgyja imunitetą nervų ligoms“ - rimtai pajuokavo Nobelio premijos laureatas gydytojas Alexis Carrel. Didžiausias kokybiško gyvenimo ir laimės priešas – nerimas, dėl ypatingai greito gyvenimo tempo persekiojantis daugelį iš mūsų. Dale Carnegie, pdagogas, ilgus metus gilinęsis į nerimą, pateikia tris taisykles, kaip įveikti kasdienybę kartinantį nerimą. Pirmoji taisyklė. Jei norite išvengti nerimo: gyvenkite šia diena. Nesijaudinkite dėl ateities. Tiesiog nugyvenkite kiekvieną dieną iki vakaro. Antroji taisyklė. Kai bėda spaudžia į kampą, išmėginkite stebuklingą formulę: a) paklauskite savęs, kas blogiausio gali nutikti, jei neišspręsite šios problemos. b ) Jeigu reikia, pasiruoškite priimti blogiausia. c) Ramiai pabandykite pagerinti galimas blogiausias pasekmes, su kuriomis psichologiškai jau susitaikėte. Trečioji taisyklė. Nepamirškite, kad perdėtas jaudinimasis jums gali kainuoti sveikatą, nes „Tie, kurie nežino, kaip įveikti nerimą, miršta jauni.“ Psichologas Alfredas Adleris, tyręs žmogaus galios išteklius pabrėžė, kad viena nuostabiausių žmogaus savybių yra „galia minusą paversti pliusu“. Tuo galime pasinaudoti įveikdami nerimą.


Maždaug trečdalis mano pacientų serga ne neuroze – jie kenčia nuo beprasmio ir tuščio gyvenimo“yra pareiškęs moderniosios psichoterapijos tėvas Karlas Jungas. Geriausias būdas padidinti energiją ir pasijusti geriau – pasitraukti iš žaidimo, kuriame žaidžiate auką. Padaryti tai galima labai paprastu būdu. Nustoti galvoti apie save bei savo nelaimingumą ir atsisukti į kitus, galbūt net savo artimus žmonės. Ne vienas galėtų prisiminti realiai matytas ar girdėtas istorijas apie tai, kaip pagalba kitam nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis, suteikia energijos, pasitenkinimo, pasitikėjimo savimi. Kai būname geri kitiems, esame geriausi sau pačiam.



Kad ir ką manytum – gali ar negali – esi teisus!“ – apibendrina verslininkas Henris Fordas.Tad jei gali kažką gyvenime pakeisti sau į gera – keisk. Pavyzdžiui, net erzinančių sąlygų pakeitimas gali žymiai prisidėti prie geresnės gyvenimo kokybės ir pasitenkinimo. Tik ne visada dėl įvairiausių priežasčių pasiryžtame jas keisti. Žinojimas, kad turi galimybę kontroliuoti daugelį savo gyvenimo sričių, apskritai gerina savijautą, o gebėjimas imtis ryžtingesnių veiksmų stiprina pasitikėjimą savimi ir teikia laimės. Pavyzdžiui, jei erzina gatvės, prie kurios gyvenate, triukšmas, reikėtų pamąstyti apie kitą gyvenamąją vietą, nes atlikti tyrimai rodo, kad žmonės niekada jo nepripranta.


Įrodyta, kad patrauklios išvaizdos žmonės nėra laimingesni už nepatrauklius, tačiau išvaizdos patobulinimas pagerina ir pailgina laimės pojūtį. Žmonės, kuriems buvo atlikta plastinė operacija, teigia, kad dėl to jaučia didelį pasitenkinimą. Praėjus keleriems metams po operacijos teigiamas jos poveikis išlieka, nes pagerėja jų gyvenimo kokybė ir sumažėja depresinių ar nerimo epizodų. Tai tik pora paprastų pavyzdžių, kaip galima keisti palyginti nesudėtingus dalykus. Iš tikro galime pakeisti labai daug ką, tik tam reikia noro ir ryžto gyventi kokybiškai. Rašytojas Henry D. Thoreau pastebi: „Nežinau labiau padrąsinančio fakto nei neginčijamas žmogaus sugebėjimas sąmoningai keisti savo būseną... Jeigu individas pasitikėdamas savimi žingsniuoja įgyvendinti svajonių, stengiasi kurti gyvenimą, kurį įsivaizdavo, jam pasiseks jau artimiausiu metu.“


Tai koks tas laimingas žmogus? Pasak psichologo David G. Myers, nustatyta, kad laimingam žmogui būdinga: teigiamas savęs vertinimas, pasitenkinimas santuoka ar kitokiais meilės ryšiais, religinis tikėjimas, optimizmas ir draugiškumas, geras miegas, mankštinimasis, darbo turėjimas. Laimei įtakos neturi amžius, rasė, lytis, išsilavinimas, intelektas bei vaikų turėjimas ar neturėjimas. Atrodytų keista, bet aktyviu darbu ar poilsiu užsiėmę žmonės laimingesni už nieko neveikiančius. Pigesnis, bet daugiau aktyvumo ir įsitraukimo reikalaujantis poilsis teikia daugiau džiaugsmo. Žmonės laimingesni dirbdami sode nei gulėdami pliaže. Mes geriau jaučiamės kalbėdamiesi su draugais nei žiūrėdami televizorių ir ...


Pasirodo, būti laimingais renkamės patys. Laimė – tai gyvenimo visuma, būnant čia ir dabar, tai darbas su savimi. Net jei ne visada tas darbas sekasi sklandžiai, nepamirškime, kad „Kiekviena diena išmintingam žmogui – naujas gyvenimas“ (Dale Carnegie). Tad pradėti jaustis laimingais kuo dažniau patiriant įtraukiančią srauto būseną niekada nevėlu.



Prancūzų rašytojas François Lelord nuotaikingame romane „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ per romano veikėją psichoterapeutą Hektorą ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip būti laimingu, pateikia laimės link vedančias pamokas, kurios suteikia peno pamąstymui:



„Geras būdas apkartinti savo laimę – lyginti.


Laimė dažnai aplanko netikėtai.


Dauguma žmonių tikisi būti laimingi tik ateityje.


Daug žmonių mano, kad laimė būti turtingesniam ir svarbesniam.


Kartais laimė yra ko nors nesuprasti.


Laimė – tai smagus pasivaikščiojimas gražiuose neregėtuose kalnuose.


Klaidinga manyti, kad laimė yra tikslas.


Laimė - būti su mylimais žmonėmis.


Laimė – kai tavo šeimai nieko netrūksta.


Laimė – turėti mėgstamą užsiėmimą.


Laimė – turėti namą ir sodą.


Laimė sunkiau pasiekiama šalyse, kurias valdo blogi žmonės.


Laimė – kai tavęs reikia kitiems.


Laimė – kad tave mylėtų tokį, koks esi iš tikrųjų.


Laimė – jaustis kupinam gyvenimo džiaugsmo.


Laimė – tai švęsti.


Laimė – tai galvoti apie laimę tų, kuriuos myli.


Saulė ir jūra – tai visiems prieinama laimė.


Laimė priklauso nuo to, kaip mes suvokiame pasaulį.


Moterys dėmesingesnės kitų laimei nei vyrai.


Laimė – tai rūpinimasis kitų laime.“



Testas. Ar mokame gyventi šia diena? (Dale Carnegie)

  1. Ar neatidėliojo gyvenimo jaudindamasis dėl ateities bei ieškodamas „rožių sodo už horizonto“?

  2. Ar kartais neapkartinu savo gyvenimo gailėdamasis to, kas įvyko ir ko jau nebeįmanoma pakeisti?

  3. Ar ryte nubundu trokšdamas išnaudoti šiandien dieną ir šį troškimą bandau įgyvendinti visas dvidešimt keturias valandas?

  4. Ar gyvendamas šia diena gaučiau daugiau?

  5. Kada pradėsiu elgtis taip ar kitaip? Kitą savaitę?.. Rytoj?.. Šiandien?

Anketa „Laimė be jokios priežasties“ (Marci Shimoff). Kiekvieną teiginį įvertinkite pagal penkiabalę sistemą nuo 1 iki 5. 1 – visiškai neteisingai; 2 - šiek tiek teisingai; 3 – vidutiniškai teisingai; 4 – greičiausiai teisingai; 5 – visiškai teisingai.

  1. Dažnai jaučiuosi laimingas ir patenkintas be jokios ypatingos priežasties.

  2. Gyvenu šia akimirka.

  3. Jaučiuosi gyvas, gyvybingas, energingas.

  4. Patiriu stiprų vidinės ramybės ir geros savijautos pojūtį.

  5. Man gyvenimas yra didžiulis nuotykis.

  6. Nesileidžiu blogų situacijų sugniuždomas.

  7. Viską, ką darau, darau su malonumu.

  8. Beveik kasdien juokiuosi ir būnu linksmas.

  9. Tikiu, kad Visata yra draugiška.

  10. Visame, kas vyksta, ieškau dovanos arba pamokos.

  11. Sugebu paleisti ir atleisti.

  12. Jaučiu meilę sau pačiam.

  13. Kiekviename žmoguje ieškau gėrio.

  14. Keičiu dalykus, kuriuos galiu pakeisti, ir priimu tuos, kurių pakeisti negaliu.

  15. Bendrauju su mane palaikančiais žmonėmis.

  16. Nekaltinu kitų ir nesiskundžiu.

  17. Mano neigiamos mintys manęs neužgožia.

  18. Jaučiu visą apimantį dėkingumo jausmą.

  19. Jaučiu ryšį su kažkuo už save didesniu.

  20. Mane užpildo gyvenimo tikslo pojūtis.

Jei surinkote:

80 -100 balų: esate laimingi be jokios priežasties.

60 -79 balus: jūsų laimės be jokios priežasties mastas yra geras.

40-59 balus: retkarčiais patiriate laimę be jokios priežasties.

Jei surinkote mažiau kaip 40 balų: jūsų laimės be jokios priežasties patirtis nedidelė.