Pratęsiant temą apie kaltės jausmą, kur ankstesnėje dalyje kalbama buvo daugiau apie tai, iš kur atsiranda kaltės jausmas, čia aptarsiu dažniausiai pasitaikančias kaltės jausmo lydimas situacijas. Pavyzdžiui, kodėl žmogų lydi nuolatinis kaltės jausmas? Kas slepiasi po noru būti kitiems geru ir kaip atsikratyti kaltės jausmo?
„Be kaltės kaltas“.
Šis posakis tinka apibūdinti situaciją, kai žmogui primetama kaltė arba kai jis linkęs pats save kaltinti dėl visko, kas tik nutinka jo aplinkoje. Jausmas, kai žmogus kaltina save be jokios priežasties vadinamas neurotine kalte.
Šios kaltės pavyzdys atsispindi jaunos moters pasakojime:
„Aš kenčiu nuo pastovaus kaltės jausmo. Būdama su draugais jaučiuosi atsakinga už smagų laisvalaikį, todėl stengiuosi visada bičiulius suburti ir ką nors siūlyti, nors lyderio savybių neturiu. Darbe jaučiu įtampą dėl visų netgi tiesiogiai su manimi nesusijusių problemų, dažnai siūlausi ir pati bandau jas spręsti. Taip sau užsikraunu per daug darbų. Išgyvenu nepaaiškinamą kaltę prieš savo vadovus, net kai nieko blogo nesu padariusi. Visada jaučiu kaltę dėl to, ką neigiamo padaro mano draugas ar kolega darbe. Suprantu, kad dažniausiai mano kaltė nepagrįsta, trukdanti pilnavertiškam gyvenimui.“
Žmogus, manantis esąs visada kaltas, tai atsineša iš vaikystės, kada, negalėdamas suprasti savo tėvų poelgių, kaltę prisiimdavo sau, pavyzdžiui, dėl jų girtavimo, skyrybų ar kt.
Noriu būti geras.
Pagrindinė priežastis kaltės jausmo vešėjimui – noras būti geru, pateisinti artimųjų ar visuomenės lūkesčius. Jei būti geru neišeina, tai žmogus kenčia ir įsiteigia sau, kad yra blogas.
Kaltė – tam tikra agresijos prieš save forma. Kas mus daro gerais ar blogais, priklauso nuo mūsų auklėjimo, įsitikinimų ir vertybių, todėl kiekvienam tai skirtingi dalykai.
Priežastis, dėl kurios vienas jaučiasi kaltas, kitam gali atrodyti visai nesvarbi. Taip pat dažnai mes linkę prisiimti kaltę dėl to, kad netinkamai elgiamės kitų požiūriu, neišpildome kitų lūkesčių.
Pavyzdžiui, neretai pasitaikanti situacija, kai moteris užeina į rūbų parduotuvę tik apsižvalgyti. Čia ją pasitinka itin maloni pardavėja. Ji pasiūlo pasimatuoti gražią suknią ir moteris neatsispiria pagundai pažiūrėti, ar ši jai tinka, bet pirkti neketina. Tada pardavėja atneša dar ir dar vieną rūbą, labai paslaugiai bei maloniai bendrauja ir klientė, pasijutusi nepatogiai, išeina iš parduotuvės su neplanuotu pirkiniu. Taip išvengiama kaltės jausmo ir palaikomas gero žmogaus įvaizdis.
Nepagrįstas kaltės jausmas.
Kaltės jausmas – gana sudėtinga emocija, nes dažnai būna apgaulinga. Neretai pasitaiko atvejų, kai, atrodo, nepadarome nieko blogo, bet jaučiamės kalti.
Pavyzdžiui, jauna mamytė palieka savo vaiką auklei ir išeina pasilinksminti. Vis dėlto visą vakarą negali atsipalaiduoti ir kaltina save, kad yra bloga motina.
Kitoje situacijoje žmogus, išgyvenęs sunkią avariją, per kurią kiti žmonės žuvo, gali imti kaltinti save dėl to, kad liko gyvas, jog jis atėmė šansą išgyventi kitiems. Toks kaltės jausmas veda prie noro priimti atsakomybę ir atgailauti, kažkokiu būdu atpirkti nepataisomą žalą.
Išgyvenant tokį apgaulingą kaltės jausmą pasiduodama savigraužai, papuolama į panašių minčių kaip „man niekas negali padėti“ spąstus. Ypač skausmingai kaltę išgyvena žmonės, prisiimantys nepagrįstą atsakomybę už artimojo mirtį.
Jie pastoviai griaužia save dėl įvairiausių įsivaizduojamų scenarijų, galėjusių išgelbėti mylimą žmogų: „Jei būčiau anksčiau grįžusi namo ir iškvietusi pagalbą“, „Jei būčiau važiavęs kartu ir vairavęs pats“ ir t. t.
Būtina suvokti, kad gyvenime yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, mes nesame aiškiaregiais. Visgi ši kaltė turi ir teigiamą pusę, žmogus mano, kad gali kontroliuoti gyvenimą ir tai padeda neprarasti tikėjimo ateitimi.
Jei su kalte susitaikyti neišeina, ji gali peraugti į neurotiškus bruožus, perdėtai saugoti mylimus žmonės arba iš viso atsiriboti nuo artimųjų. Žmonės metų metais jaučia įtampą dėl nepagrįstos kaltės, manydami esą atsakingi už jų nesėkmingos patirties ir vaizduotės sukurtus baubus. Jei tai tęsiasi ilgą laiką, galbūt verta pagalvoti, ar mes tuo nedangstome savo silpnybių.
Patogi kaltė.
Nepaisant neigiamo kaltės jausmo užtaiso, šis jausmas gali būti labai patogus „patologiniams kaltininkams“. Neurotiškus asmenybės bruožus tyrinėjusi psichologė Karen Horney netgi pasiūlė terminą „lengvai judantis kaltės jausmas“, kuris tinka mėgstantiems kentėti dėl kaltės.
Neurotiškam žmogui ne taip reikšminga kentėjimo priežastis. Gerai tiesiog jausti kaltę ir tokiu būdu išlikti geru aplinkinių akyse, vengiant prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Pavyzdžiui, vyras, negalintis palikti žmonos, kurios nebemyli, teisinasi tuo, jog ši jį tebemyli, ji daug dėl jo padarė ir pan. Sau ir artimiesiems jis gali atrodyti geru, patikimu.
Pavyzdžiui, vyras, negalintis palikti žmonos, kurios nebemyli, teisinasi tuo, jog ši jį tebemyli, ji daug dėl jo padarė ir pan. Sau ir artimiesiems jis gali atrodyti geru, patikimu. Bet priežastis slypi ne tokio žmogaus gerume, o baimėje keisti gyvenimą, priimti svarbius sprendimus.
Giliau pažvelgus, jam labiau aktualūs klausimai: kas bus, jei liksiu vienas? o gal suklysiu? ką apie mane pagalvos? Žmogus jaučiasi nelaimingas pats ir daro nelaiminga žmoną.
Panašiai elgiasi vienintelis su mama gyvenantis sūnus, kuris, prisidengdamas kalte prieš motiną, neva negali jos vienos palikti, todėl neveda ilgametės draugės. Taip žmonės pateisina savo pasyvumą bei baimę keisti gyvenimą ir visuomenės požiūriu lieka „gerais“.
Dažnu atveju tokie žmonės panyra į psichologijos studijas, bando intelektualiai aiškinti savo elgesį, bet taip tik dangsto baimę veikti realybėje. Daug lengviau rasti viskam paaiškinimą bei pateisinimą nei keistis ir tobulėti.
„Kaltieji“ traukia manipuliatorius.
Asmenys, siekiantys naudos manipuliuodami kitais, instinktyviai pajunta žmones, lengvai pasiduodančius kaltės jausmui. Kaltė, kaip tik tas jausmas, kurio verčiami žmonės pasiduoda kitų įtakai, manydami, kad darydami gera, jos atsikratys.
Viskas vyksta priešingai, manipuliatoriai sėkmingai naudojasi „kaltininkais“, kurių kaltės jausmas dėl tokių santykių ne mažėja, bet stiprėja.
Dažniausios manipuliacijos formos: „Aš juk tave myliu, o tu...“, „Tu privalai man..., nes aš dėl tavęs tiek daug padarau“, „Kaip aš be tavęs gyvensiu...“, „Tau turėtų būti gėda...“, „Tu turėtum elgtis padoriai, nedaryti gėdos...“, „Jei tu nepadarysi, ko prašau, aš tave paliksiu, nusižudysiu...“.
Tokius manipuliacijos būdus taiko sutuoktiniai, tėvai su suaugusiais ar augančiais vaikais, panašiais scenarijais gali remtis draugai, kolegos, vadovai.
Manipuliacijomis kalte naudojamasi siekiant sulaukti pageidaujamo elgesio, pagalbos, dovanų, neretai norint sulaikyti besiruošiantį išeiti sutuoktinį.
Būdo bruožai, būdingi kenčiantiems pastovų kaltės jausmą.
Žmogus, visą laiką nori būti „geras“. Jei pajunta, kad taip nėra, jaučiasi kaltas. Dažniausiai jis nemoka pasakyti „ne“ kitų prašymams, stengiasi nekonfliktuoti, nesiaiškinti santykių problemų, bijo priimti reikalingus sprendimus ir būti sąžiningu su savimi ir su kitais.
Dažnai jaudinasi, kad negerai pasielgė, kažką nuskriaudė.
Visada jaudinasi, ką apie jį pagalvos, koks jis atrodo kitiems ar teisingai jį suprato.
Mano, kad už viską visur yra atsakingas, neleidžia sau atsipalaiduoti ir suklysti.
Visada nori pateisinti kitų lūkesčius.
Nesupranta, kad ne visada viskas priklauso tik nuo jo, kad kiti taip pat daro sprendimus ir galbūt ne visada teisingiausius jo požiūriu.
Jei kažkas nepavyksta, stengiasi „užglaistyti kaltę“, teisinasi, bet ne aiškiai išsako, kas nutiko.
Nenorėdami kitų liūdinti, užgauti, supykinti, daug ką slepia, nepasako iki galo, išsisukinėja.
Pastoviai turi reikalų su žmonėmis, kurie stiprina jo kaltės jausmą.
Jį dažnai kankina depresinė nuotaika, nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu.
Gyvena su partneriu, kuriam pastoviai reikalinga jo pagalba. Taip gyventi sunku, bet kaltės jausmas neleidžia jo palikti.
Ką daryti siekiant atsikratyti dažno kaltės jausmo?
Psichologai pataria prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Juk emociškai sveikas ir brandus žmogus, pasijutęs kaltas ne kankinasi, o ieško problemų sprendimo būdų.
Atsakomybė skatina aktyvumą, priverčia ne kapstytis praeityje ir kentėti dėl jau nepakeičiamų dalykų. Būtent atsakomybė įgalina mus judėti pirmyn sprendžiant dabarties problemas. Atsakingas žmogus nepanyra į kaltę, o pripažįsta klaidas, jei gali, aktyviai jas taiso ir gyvena toliau.
Keletas pastebėjimų siekiantiems atsikratyti varginančio kaltės jausmo.
Supraskite ir išsianalizuokite dalykus, keliančius jums kaltės jausmą. Ant kokių kabliukų dažniausiai pasimaunate?
Įsisąmoninkite, kad jūs taip pat turite teisę suklysti, nesistenkite būti visą laiką „geras“.
Mokykitės atvirai ir tinkamai reikšti savo tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus. Būkite garbingi su savimi ir aplinkiniais.
Suvokite ir atvirai pripažinkite, ko norite iš savęs, savo gyvenimo. Nebesistenkite pildyti tik kitų lūkesčius.
Nustokite visus gelbėti. Juk aplinkiniai irgi turi pasirinkimo teisę.
Jeigu jus persekioja realios ar įsivaizduojamos kaltės prieš tam tikrus žmonės, geriau imkite aktyviai jas taisyti ir spręsti kamuojančius sunkumus. Kai klaidų ištaisyti realybėje nebegalite, susirašykite jas ant lapo, garsiai perskaitykite, nuoširdžiai mintyse atsiprašykite žmonių, kuriuos jaučiatės nuskriaudęs, ir sudeginkite lapą paleisdami praeitį.
Kaltės jausmas kaip vaistai – mažomis dozėmis gydo, didelėmis – nuodija. Jei nejaustume kaltės, sugyventi būtų sunku. Nuolatinė kaltė kartina gyvenimą, neleidžia džiaugtis kasdienybe. O džiaugtis kasdienybe, nors tai tikrai nelengva gyvenimo užduotis, tikrai verta!
Parengė psichologė Sonata Vizgaudienė