„Nėra namų be dūmų“ – ši patarlė turbūt geriausiai atspindi kiekvienos šeimos kasdienybę. Kartais rūksta tik mažas dūmelis, bet pasitaiko, kad dūmai veržiasi kamuoliais. Kalbama apie partnerių barnius, kurie kartais blyksteli lyg iš niekur arba ilgai tvyro nesantaikos ore, kol sprogsta. Patiems sutuoktiniams dažniausiai tai būna, kad ir nemaloni, bet visai aiški santykių dalis. Susitaiko ir toliau gyvena, o kaip tėvams barantis jaučiasi jų vaikai.
Tarp visų porų kyla nesutarimų ir tai visai normalu, jei mokama juos brandžiai spręsti. Sutuoktiniai nesutaria ir ginčijasi dėl įvairiausių dalykų, dažnai netgi visai nesvarbių, pavyzdžiui, ką pasigaminti pietums. Daliai porų ginčai tampa gyvenimo prieskoniu ir savo santykių be jų iš viso neįsivaizduoja. Tačiau šis straipsnis ne apie porų konfliktus, o apie tai, kaip į juos reaguoja sutuoktinių atžalos. Ar dažnai tėvai susimąsto, kaip audringi santykiai veikia jų vaikus?
Vaikui reikalingi abu tėvai. Mama ir tėtis – tai tarsi viena organizacija, siekianti tų pačių tikslų, turinti tuos pačius lūkesčius. Abiejų tėvų buvimas šalia praplečia žmonių, galinčių patarti, padėti, paremti, prireikus apginti, ratą. Tai padeda vaikui geriau jaustis aplinkoje, kurioje auga. Du tėvai savo vaikams gali skirti daugiau laiko, padėti geriau išmokti vertinti aplinkinį pasaulį bei įgyti įvairių naudingų įgūdžių. Abu tėvai paremia vienas kitą, dalijasi vaikų priežiūra ir palaiko vienas kito sprendimus. Tuo tarpu, vienai mamai ar tėčiui nėra su kuo pasitarti, todėl sunkiau priimti geriausią sprendimą. Išsiskyrus tėvams vaikai netenka stipraus pamato gyvenime – šeimos, suteikiančios pastovumo, patikimumo jausmą, todėl pasijunta nesaugūs abiejų tėvų atžvilgiu.
Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, jog vien tik tėvų buvimas kartu neužtikrina nei daugiau skiriamo laiko, nei didesnio bendradarbiavimo, nei socialinės paramos ar geresnio auklėjimo vaikui augant. Priešingai, tėvai, kurie gyvena kartu, gali kenkti vienas kitam ir visiškai neatsižvelgti į vaiko interesus. Daugybė tyrimų parodė, kad nuolatiniai konfliktai šeimoje žaloja vaikus. Kartais skyrybos – ne pati blogiausia išeitis, leidžianti lengviau atsikvėpti ne tik nebegalintiems sutarti partneriams, bet ir jų vaikams.
Tėvai barasi – vaikai išgyvena. Gyvenimas nėra rožėmis klotas, todėl dažnai prastą nuotaiką parsinešame į namus. Namai yra ta vieta, kur žmonės jaučiasi saugiausiai, todėl ir mažiausiai save kontroliuoja. Kur daugiau išliesi pyktį, susikaupusias neigiamas emocijas, jei ne tarp savų sienų. Sutuoktinių ginčai lyg ir įprastas dalykas dažnoje šeimoje. Bet ar pastebėjote, jog tarpusavio ginčai daugiausia neigiamos įtakos padaro vaikams. Psichologijos profesorius Ian Goodyer Didžiojoje Britanijoje atliko tyrimą, kurio rezultatai rodo, jog dažnai besivaidijančiose šeimose augantys paaugliai turi akivaizdų polinkį į depresiją. Taip pat šis tyrimas atskleidė, jog vienas iš trijų vaikų gyvena su itin konfliktuojančiais tėvais, kurių santykių problemos turi poveikį vaikų psichinei sveikatai.
Daugelis vaikų labai jaudinasi, kai tėvai pykstasi. Jie jaučiasi išsigandę, liūdni ir pasimetę. Atžalos tėvų konfliktų metu išgirta įvairių dalykų, kurių girdėti neturėtų. Partneriai bardamiesi kelia balsą, šaukia, keikiasi, įžeidinėja vienas kitą. O vaikai girdi. Ne tik girdi, bet ir prisimena, apmąsto, susidaro savo nuomonę, išvadas, formuoja nuomonę, o svarbiausia mokosi iš savo tėvų. Tyrimai rodo, jog dažnai konfliktuojančių tėvų vaikai turi bendravimo problemų, jaučiasi vienišesni, kenčia jų savivertė.
Didžiausia vaikų baimė barantis tėvams, kad jie nebemyli vienas kito ir gali išsiskirti. To ypač baiminasi vaikai, kurie jau yra supratę, ką reiškia skyrybos, matę jas savo aplinkoje, pavyzdžiui, skyrėsi jų draugų tėvai ar artimi giminės. Kad tėveliai pasipyksta, o paskui susitaiko sunku suprasti mažiems vaikams.
Vaikų psichiatrė Madeleine Deny, parašiusi daugiau nei šimtą knygų apie vaikų auklėjimo kasdienybę, pabrėžia, jog svarbiausias dalykas auklėjant vaikus yra jų pačių pozityvus autoritetas, kurį suformuoti galima tik teigiamu savo pavyzdžiu. Kaip galime tikėtis tinkamo vaikų elgesio, jei patys elgiamės netinkamai. Pasak šios autorės, vaikai yra savo šeimos atspindys. Jei nėra pagarbos tarp tėvų, vaikai taip pat neišmoks gerbti kitų. Ne vienas paauglys yra pasakęs: „Kaip aš galiu gerbti tėvus, kad jie negerbia vienas kito.“ Be pagarbos neįmanomas normalus, artimas, pozityvus bendravimas. Besivaidijančiose šeimose vaikai paklūsta tik iš baimės. Tuo pačiu kuo greičiau stengiasi pasprukti iš tokių šeimų ir ieško autoritetų kitur. Paprastai susiranda netinkamus, įsitraukia į įvairias asocialias grupes, sektas.
Kai konfliktai peržengia ribas. Iš vienos merginos vaikystės prisiminimų: „Mano tėvai pykdavosi beveik kiekvieną dieną. Jie rėkdavo, keikdavosi, įžeidinėdavo vienas kitą, o mama dažnai verkdavo. Tai man būdavo kaip didžiausias košmaras. Aš užsidarydavau savo kambaryje, užsikimšdavau ausis ir verkdavau. Prisimenu, tada galvojau, kokia esu nelaiminga, kad turiu to klausytis kiekvieną dieną ir kokie nelaimingi mano tėvai, ypač mama.“ Nedideli barniai didelės žalos niekam nedaro. Situacija daug sunkesnė, kai vaidijamasi įžeidinėjant vienas kitą, keikiantis, trankant daiktus ar netgi naudojant fizinį smurtą. Tada vaikai išsigąsta labiausiai, bijo ne tik dėl tėvų, bet ir dėl savęs. Vaikai ypač bijo tėvo agresijos, kad šis nesužalotų mamos ar jų. Toks suaugusiųjų pasaulis vaikams atrodo atstumiantis ir baisus. Dažnomis tarpusavio rietenomis tėvai iš vaikų atima ramią ir saugią vaikystę, pasmerkia sunkiems ir traumuojantiems išgyvenimams, kurių vaikai neturėtų patirti. Gaila, kad tokiose šeimose tėvai apie savo atžalas galvoja mažiausiai. Jiems svarbūs tik savo išgyvenimai, ambicijos, nepateisintos viltys ir daugelis kitų dalykų.
Vaikai turi žinoti, kas vyksta šeimoje. Jei barniai nėra šeimos kasdienybė, o kyla tik atsiradus konkretiems sunkumams, būtina su vaikais apie tai pasikabėti. Paprastai tėvai nėra linkę su vaikais kalbėtis apie savo nesutarimus, todėl šie nesupranta, kas darosi. Vaikams kiekvieną kartą atrodo, kad vyksta kažkas labai negero. Dažnai dėl tėvų konfliktų ima kaltinti save, ypač jaunesnio amžiaus vaikai, kuriems sunku suvokti konfliktų esmę. Tėvai tinkamai neįvertina savo konfliktų poveikio vaikams, jiems atrodo, jog tai tik suaugusiųjų reikalas, į kuriuos vaikai iš viso neturėtų kištis. Bet vaikai myli savo tėvus ir labai išgyvena dėl visko, kas vyksta jų šeimoje. Suaugusiesiems būtina suprasti, kad vaikai ypač jautriai reaguoja į viską, kas susiję su jų gimdytojais. Juk tėvai vaikams yra meilės ir saugumo garantas. Psichologas John Gray, skaitomiausias visų laikų knygų apie vyrų ir moterų santykius autorius (jo knyga „Vyrai kilę iš Marso, moterys iš Veneros“), gvildenęs ir vaikų auklėjimo problemas, pabrėžia, jog tėvams sprendžiant savo problemas būtina atsižvelgti, kokį poveikį jų santykiai daro vaikams. Iškilus tarpusavio problemoms svarbu vaikams jiems suprantama kalba paaiškinti, kas darosi ir kodėl namuose tvyro įtampa. Nereikia atžaloms atskleisti visų detalių, kurių vaikai nesupras ir neturi žinoti. Svarbu paprastai paaiškinti, kas vyksta. Pavyzdžiui: „Šiuo metu esu piktesnė, nes turiu sunkumų darbe, todėl kartais daugiau dėl įvairių dalykų pasiginčiju su tėčiu. Bet žinok, sunkumai praeis ir viskas susitvarkys. Todėl tu nesijaudink.“
„Tyla – prasta byla.“ Yra tokių porų, kurios nelinkusios vaidytis ir ypač vaikams matant, bet iškilus problemoms jos įklimpsta į ilgus nekalbadienius. Vis dėlto atsiradus problemai įtampos nepaslėpsi, ji tvyro ore, tarsi tirštas, neigiamos nuotaikos prisisunkęs debesis. Nors tėvams gali atrodyti kitaip – vaikai šią trintį tarp tėvų labai gerai jaučia. Pasak Kembridžo psichologijos profesorės Barbaros Sahakian, tokia neigiama pykčio įtampa neigiamai veikia ne tik pačius sutuoktinius, bet ir jų atžalas. Mažesnieji vaikai tuo metu gali pasidaryti irzlūs, neklusnūs, skųstis įvairiais skausmais. Vyresnieji klausinėti, kas vyksta, bandyti kažkaip nukreipti tėvų dėmesį į save, ne visada tinkamu elgesiu. Tuo metu vaikai gali sunkiau susikaupti mokslui, nebenori būti namie, geriau laiką leidžia pas draugus ar kieme. Įtampa šeimoje didina jų vidinį nerimą, kurio negali paaiškinti, todėl vaikams gali kilti depresinės nuotaikos, apimti liūdesys, jie gali kaltę, dėl to kas vyksta, priskirti sau. Todėl suaugusiesiems verta stengtis ugdytis vidinę brandą ir mokytis spręsti problemas, apie jas kalbėtis, o ne tempti gumą visus kankinant, kol ji vis tiek nutrūksta ir dažniausiai blogiausiu būdu ir netinkamiausiu metu.
Vaikų reakcija į tėvų barnius. Pastebima keletas vaikų elgesio reakcijų į tėvų barnius, kurie susiformuoja priklausomai nuo vaiko būdo ir tėvų požiūrio į vaiką konflikto metu. Gana dažnai atrodo, jog vaikai visai nereaguoja į besipykstančius tėvus. Jie užsiima savo veikla arba ramiai laukia, kuo viskas baigsis. Visgi būtina žinoti, kad vaikams nėra tas pats, jiems labai nemalonu girdėti, ką vienas kitam sako besipykstantys gimdytojai ir jie tai ilgam įsideda į savo širdeles. Kiti vaikai bando taikyti besibarančius tėvus. Tai daro ne barnio įkarštyje, o kažkuriuo metu, kai aistros aprimsta, bet tėvai dar nesusitaikę. Jie bando ir vienam, ir kitam iš tėvų paaiškinti, pasakyti kažką gero apie mamą ar tėtį. Kad kažkuris ne taip suprato, kad yra kitaip nei šis mano. Norėdami nutraukti tėvų barnius vaikai gali bandyti atkreipti dėmesį patys į save. Pavyzdžiui, pradeda netinkamai elgtis, verkti ar pan. Mažiukai vaikai taip gali daryti visai nesąmoningai. Vaikams gali prasidėti somatoforminiai galvos, pilvo ar kitokie skausmai.
Nemanipuliuokite savo vaikais. Klinikinė psichologė dr. Tanya Byron atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią problemą, kuri iškyla konfliktuojant tėvams, – manipuliacija vaikais. Pasitaiko atvejų kai vienas iš tėvų arba abu, siekdami paramos sau, bando į konfliktus įtraukti ir vaiką. Pavyzdžiui, vaikui neigiamai kalba apie kitą pusę, ją kaltina, detaliai aiškina suaugusiųjų tarpusavio problemas. Pasak minėtos psichologės, tokios manipuliacijos vaikus verčia per anksti įklimpti į suaugusiųjų sunkumus, kurių jie nėra pajėgūs tinkamai suprasti. Ankstyvas suaugusiųjų problemų sprendimas padaro žalos vaikų asmenybės formavimuisi. Vaikai pradeda jausti atsakomybę už tėvų santykius, bet padėti neįstengia, todėl labai kankinasi ir tai atsiliepia visoms kitoms vaiko gyvenimo sritims, mokslams, santykiams su draugais. Be to, neigiamos nuomonės apie vieną iš tėvų diegimas atima galimybę vaikui nuoširdžiai mylėti abu savo gimdytojus. Bet kuriam vaikui nemalonu girdėti kažką bloga apie savo tėtį ir mamą. Tokiais atvejais neretai vaikai jaučiasi nusivylę ir nelaimingi, nes susvyruoja pasitikėjimas abiem tėvais.
Pagal žymaus psichologo Eriko Berno teoriją žmonės paprastai bendrauja remdamiesi trimis scenarijais: suaugęs – suaugęs, suaugęs – vaikas, vaikas – vaikas. Manipuliuodami savo vaikais tėvai naudojasi scenarijumi „vaikas – vaikas“, nes elgiasi nebrandžiai. Noras vaikus užauginti psichologiškai nesužalotais žmonėmis turėtų būti aukščiau už asmenines ambicijas. Visgi neretai pasitaiko, jog auklėjimo klausimai ir teigiama įtaka atžaloms lieka nebesvarbūs, jei norima pakenkti savo partneriui. Tada tėvai leidžiasi, jog vaikai jais manipuliuotų. Paprastas pavyzdys, kai tėvams susipykus vaikas žino, jog kažko neleidus vienam, kitas leis, kad tik šiam paprieštarautų. Tada išsireikalauja sau draudžiamų dalykų. Taip elgdamiesi tėvai užleidžia savo suaugėlio pozicijas vaikiškoms ambicijoms ir demonstruoja vaikams netinkamą elgesį, kurio pasekmes vėliau kopti turi patys.
Tėvystė – iššūkis. Tenka pripažinti, kad auklėjant vaikus, konfliktinių situacijų poroms dar padaugėja. Svarbu, kaip sutuoktiniai sugeba juos išspręsti ir susitarti. Tėčiai su mamomis neturėtų konkuruoti jokiose vaikų auginimo srityse, tiesiog pasidalijamos priimtinesnės ir reikalingesnės pareigos. Taip pat reikia pripažinti, kad partnerė ar partneris gali turėti kitokią nuomonę apie įvairius dalykus. Nepamirškite, kad būtent patys šį žmogų pasirinkote savo vaikų mama ar tėčiu.
Pagrindiniai dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį norint išvengti nesutarimų dėl vaikų:
Tėvai kartu. Tėvai auklėdami vaikus turi būti darni komanda. Vaikai turi jausti, kad tėvai sutaria dėl visų dalykų, susijusių su jais. Suprantama, kad realybėje tėvams kyla daug prieštaravimų, tačiau juos reikia derinti tarpusavyje vaikams negirdint.
Jei mama ar tėtis pasakė, vadinasi taip ir bus. Jei ir nepatinka partnerio sprendimas auklėjimo klausimu, jokiu būdu negalima tėčio ar mamos kritikuoti vaikui girdint. Telieka garsiai pritarti. Tikrai būna situacijų, kada partnerės ar partnerio sprendimai, susiję su vaikais, jums nepatinka, tai normalu. Tik vėliau atžalai negirdint pasikalbėkite apie tai, kas jums atrodo ne taip. Pasitarkite, kaip reikėtų daryti kitą kartą. Taip stipriai sumažinsite vaikų norą ir galimybes jumis manipuliuoti siekiant naudos sau.
Palaikykite vienas kitą. Gali atrodyti, kad partneris ar partnerė kažko nedaro, o galbūt daro per daug dėl vaikų. Pavyzdžiui, tėtis, ilgai užsibūna darbe ir nebeturi laiko pabūti su vaikais. Nekaupkite pykčio, kuris vėliau prasiveržia netinkamiausiu laiku ir būdu. Verčiau atvirai ir ramiai kalbėkitės apie susidariusią padėtį ar problemą. Bandykite ieškoti būdų, kaip pagerinti situaciją. Pyktis ir kaltinimai, problemą tik pagilina.
Pasidalinkite atsakomybe. Jei sutuoktiniai susitaria, kas už ką atsakingas prižiūrint vaikus, problemų gerokai sumažėja.
Vertinkite vienas kitą. Savo partnerės kaip geros mamos įvertinimas ar partnerio kaip gero tėčio labai svarbus. Stenkitės vienas kitą pagirti, nepamirškite to daryti ir vaikams matant.
Gerbkite vienas kitą. Nekritikuokite vienas kito vaikams girdint. Tik savo pavyzdžiu mokote vaikus. Jei menkinsite tėtį ar mamą vaiko akyse, galite stipriai pakenkti. Iš vienos pusės, vaikas gali imti tiesiog nebeklausyti to iš tėvų, kurį dažnai menkina kitas, nes šis nebebus autoritetas. O iš kitos, vaikas gali imti nekęsti būtent to, kuris menkina mylimą mamą ar tėtį.
Nemanipuliuokite vaikais. Siekdami naudos sau ir bandydami paveikti partnerę ar partnerį, nemanipuliuokite vaikais.
Vaikai jautrūs tėvų santykių krizėms. Poros santykiai dinamiški, būna krizinių laikotarpių, kada susvyruoja šeimos pamatai. Stenkitės kiek įmanoma būti sąžiningi su vaikais ir tinkamai, tiek, kiek vaikams reikia žinoti, paaiškinkite situaciją.
Tėvai nesutaria – kenčia vaikai. Jei tėvai skirtingai taiko taisykles ir diegia nevienodas vertybes, vaikui kenčia, jiems sunku augti tokioje aplinkoje, nes jaučiasi nesaugūs ir nelaimingi.
Kaip konstruktyviai kalbėtis iškilus problemai. Pasirinkite tinkamą laiką problemoms spręsti. Nusiteikite bendrauti ramiai ir pozityviai. Pradėkite nuo problemos įvardijimo. Aptarkite niuansus, dėl kurių sutariate ir tada aptarkite, dėl ko jūsų nuomonės susikerta. Pasiaiškinkite, kas geriausia vaikui ir kaip tai galėtumėte išspręsti bei įgyvendinti praktiškai. Pasidžiaukite, kad jūs galite racionaliai spręsti problemas.
Tikra laimė vaikui augti pilnoje ir darnioje šeimoje. Tai yra nemažas iššūkis sutuoktiniams. Visos šeimos susiduria su sunkumais, skiriasi tik būdai, kaip juos įveikia. Jei partneriai myli ir gerbia vienas kitą, paprastai problemos įveikiamos lengviau. Jei šlubuoja santykių pamatai, susitarti sunku. Tobulai skamba V. Megre posakis: „Vaiką deramai užauginti galime tik ten, kur yra sukurta meilės erdve“, bet tam tikrose gyvenimo srityse verta stengtis.