„(...) Džonui iš tiesų nenusakomu žavesiu nušvito tos prabėgusios savaitės, jis pajuto skausmingą palaimą, kurią buvo bandęs perteikti eilėse apie naktį aidintį šauksmą; kažką panašaus jausdavo vaikystėje, kai godžiai klausydavosi Šopeno ir norėdavo verkti.“ (John Galsworthy „Forsaitų saga. Išnuomojama“). Šis nostalgijos dvelksmas iš klasikos puslapių, švelniai apgaubia ilgesinga nuotaika, primena jos esmę.
Visi esame save pagavę su atodūsiu prisimenant kažką gražaus iš praeities: „Kaip gera buvo tą vasarą pajūryje?“, „Kaip norėtųsi, kad mažutė dukrelė vėl saldžiai užmigtų mano glėbyje!“
Malonus, paširdžius kutenantis jausmas, kad buvo labai gera, kartais plyksteli, rodos, visai be priežasties. Šiltas praeities prisiminimas pakelia nuotaiką, grąžina į tuos laikus, kai jautėmės pakylėti. Tai nostalgija.
Nostalgija tam, kas šiuo metu atrodo gražu, smagu, jautru, įdomu ir sunkiai pakartojama. Nors tuo metu, kai šie dalykai mums nutiko, greičiausiai taip nuostabiai neatrodė. Nostalgija – jausmas praeities įvykiams, kuriuos dabartyje kiek idealizuojame. Jis tik dar kartą patvirtina žmogaus nesugebėjimą būti dabartyje ir ją vertinti.
Kai jaučiame nostalgiją kažkam, tuo pačiu mus apima ir praradimo to, ką patyrėme, jausmas. Visgi dažniausiai šios emocijos susilieja į bendrą laimės išgyvenimą. Nostalgiški prisiminimai mus skatina branginti gyvenimo kelyje sutiktus žmones, išgyventas akimirkas, įprasmina būtį, kurioje mes patiriame daug nuostabių akimirkų.
Iš kitos pusės, kaip teigia psichoanalitikas Manuelis Blanko, nostalgija dar gali būti vadinama atminties skausmu. Praeities įvykiai gali atrodyti kaip neužmirštami, nepakartojami ir vieninteliai. Nostalgiją jaučiame tam, kas mums suteikė laimės, pripildė pilnavertiškumo jausmu ir atrodo nebesugrąžinama.
Ryškiausiai prisimename jausmą, ne – įvykį.
Ilgesingi jausmai dažniau apima vyresnius žmonės, kurių dabartis apribota fizinio skaumo, galbūt sunkesnė negalios, artimų žmonių rato mažėjimo. Senatvėje žmonių gyvenimas dažnai gerokai skiriasi nuo to, ką patyrė jaunystėje. Sumažėja ryškių stiprių teigiamų išgyvenimų, kurie apima kažką patiriant pirmą kartą: įsimylėjus, pirmą kartą pasibučiavus, pirmą kartą išvykus į ilgesnę kelionę, savo vestuvių dieną, gimus vaikams ir t. t. Pirmieji įvykiai ir jų išgyvenimai mums palieka itin stiprų emocinį pėdsaką, todėl jaudina visą gyvenimą.
Kaip teigia Čikagos universiteto medicinos centro psichiatras Alan Hirsch, nostalgija labiau susijusi ne su pačiais išgyventais įvykiais, bet su jausmais, kuriuos patyrėme tų įvykių metu. Mes jaučiame ilgesį ne konkretiems vaikystės nutikimams ar pačiai vaikystei, bet tam jausmui – nerūpestingumo, neišpasakyto džiugesio, lengvumo, šviesumo, - kurį dažnai išgyvename būdami vaikai. Juk jei, pavyzdžiui, mokykloje mes jautėmės vertinami, pripažinti, turėjome puikių draugų būrį, ją prisimename su nostalgija ir visai norėtume grįžti į tuos laikus. Bet jei mums nesisekė, patyrėme patyčias, kiekviena diena ten buvo kančia, mokymosi laikų net verčiami nenorėsime prisiminti.
Jausmų svarbą nostalgiškiems prisiminimams pagrindžia kanadiečių mokslininkai Džeisonas Leboe ir Tamara Ansons darbe „Kaip geri prisiminimai siejami su laiminga praeitimi: kognityvinių nostalgijos šaknų tyrimas“ (vertimas gal netikslus) (On misattributing good remembering to a happy past: An investigation into the cognitive roots of nostalgia). Mokslininkai įrodo, jog prisiminimo procesas turi įtakos praeities įvykių vertinimui.
Tiriamiesiems davė perskaityti kelis žodžius atskirose kortelėse. Kai kurie žodžiai buvo pateikiami vieni, prie kitų pridėta dar po vieną žodį. Pavienius žodžius buvo paprašyta perskaityti garsiai, o žodžių junginiams parinkti mintyse vaizdinius. Paskui tiriamiesiems vėl buvo parodyti žodžių junginiai arba su teigiamu (linksmas tigras), arba su neigiamu (tigras žudikas) apibūdinimu. Eksperimento dalyviai ne tik geriau prisiminė tuos žodžius, kuriems mintyse suteikė savo vaizdinius, bet ir priskyrė juos prie teigiamų žodžių junginių net tada, kai iš tikro jie buvo pateikti su neigiamu apibūdinimu.
Tai įrodo, jog teigiamas emocijas mums kelia pats prisiminimo procesas, o ne pačių įvykių atsiminimas, kuris ne visada yra tikslus.
Įdomu tai, jog ta pati mokslininkė Tamara Ansons kitame tyrime atskleidžia, kad nostalgiškas gėrėjimasis praeitimi susijęs ne tik su paties žmogaus patirtimi. Tiriamiesiems buvo duoti paskaityti naujienų aprašymai iš įvairių epochų, jie buvo susiję su smurtu ir nusikaltimais arba ne. Paaiškėjo, kad eksperimento dalyviai geras naujienas dažniau siejo su senaisiais laikais.
Comments