Patį žodį „nostalgija“ XVII a. sugalvojo šveicarų gydytojas Johanas Hofer, norėdamas įvardinti jaunų kareivių, kovojusių toli nuo savo gimtųjų kraštų, namų ilgesį. Nostalgija tada laikyta liga, pasireiškianti tokiais simptomais kaip verksmu be priežasties, širdies ritmo sutrikimu, bei apetito praradimu. XX am. manyta, jo nostalgija yra psichinis sutrikimas, kuris pasireiškia nemiga, nerimo jausmu ir depresinėmis nuotaikomis, depresija, labiausiai būdinga emigrantams ir studentams. Paskutiniai tyrimai įrodo, kad nostalgiją jaučia daugelis skirtingų kultūrų ir amžiaus žmonių. Ir ji turi įvairių atspalvių, tiek teigiamų, tiek neigiamų.
Viena, kai į nostalgiškus prisiminimus leidžiamės kartais, apėmus svajingai nuotaikai, bet kas kita, jei patys to nepastebėdami praeityje imame įstrigti per dažnai.
Visai malonu prisiminti jaunystę tykiais žiemiškais šeštadienio vakarais ir pavojinga dažniai galvoti apie praeitį, ją idealizuoti ir manyti, jog ateitis jau nieko gero nežada.
Pasak psichoanalitiko Cecilio Paniagua, linkę į nostalgiją žmonės nesugeba gerai prisitaikyti dabartyje. Problema yra ne pats praeities idealizavimas, bet žmogaus nuostata, jog ateityje nebegali įvykti nieko panašaus, ko jis ilgisi.
Juk dažnai visuomenėje įvykus didelėms permainoms labai paaštrėja nostalgiški jausmai. Žmonės vieni kitus jais įaudrina burnodami prieš pasikeitimus ir aukštindami tai, kas buvo. Taip atsitiko ir žlugus sovietinei tvarkai. Prie naujos situacijos neprisitaikę žmonės ilgai su giliais atodūsiais minėjo, kai kurie dabar tebedūsauja apie tuos gerus laikus, kai „visi turėjo darbus, veltui gavo butus, pigiai mokėjo už dešrą ir pan.“
Ši neleidžianti pilnavertiškai gyventi dabartyje melancholijos forma įveja žmogų į kampą, nes jis nesugeba atrasti savęs dabartyje ir dar labiau ateityje. Tada praeitis atrodo dar labiau šviesi, o ateitis kelia baimę ir didelį nerimą.
Pasak psichoanalitiko Manuelio Blanco, dažnai praeities įvykiai mums atrodo tokie puikūs, kad galėtume juos lyginti su „prarastuoju rojumi“. Nors tikrovėje visai taip nebuvo. Žmogaus gyvenime tiek nedaug tikrai laimingų akimirkų, kad mes visus gražius išgyvenimus dažniausiai puikiai atsimename ir esame linkę idealizuoti. Žymus Jungtinės karalystės psichiatras Rafaelis Euba pritaria, jog nostalgija – tai praeities prisiminimai, atrodantys daug geresni nei pati praeitis. Pavyzdžiui, sutuoktinis, su kuriuo išsiskyrei nebeatrodo toks nesugyvenamas, kaip anais laikais, labiau atmintyje iškyla gražūs kartu išgyventi momentai. O vaikystės patyčias ir vargą su mokslais užgožia ilgos pertraukos tarp pamokų, pakrizenimai su draugėmis, nerūpestingos atostogos pas senelius.
Nostalgija – tai tarsi išorinė praeities kaukė, kuri parodo tik tai, kas gražu ir net gražiau, bet neatskliedžia viso pilno buvusių įvykių bei išgyvenimų vaizdo.
Nostalgija gali būti labai patraukli, nes lengviau idealizuoti praeitį, kuri vaizduotėje nusipiešia šviesi, skaidri tarsi blizgantis krištolas, nes mirgėjimas paslepia tai, ko nenorime prisiminti. Neretai dabartis ir ateitis kelia daug nerimo ir baimės, todėl atrodo grėsmingai. Žmogus gali pasijusti užspeistas į kampą, nes jam nepatinka šiandiena ir rytojus, kuris neaišku, ką atneš, o praeitis tokia saugi ir aiški.
Verta atkreipti dėmesį, kad ilgesingi jausmai apima būtent tada, kai manome, jog kažkas gyvenime mums labai nesiseka.
Pavyzdžiui, pirmosios meilės ar dienų, praleistų su buvusiu mylimu žmogumi, prisiminimai daug ryškesni ir gražesni tada, kai neturime partnerio ir visai neaktualūs, kai jaučiame artimą žmogų šalia. Netekęs darbo ir ilgai nerandatis kito žmogus ima idealizuoti buvusią darbovietę, nors dažniausiai ten patirdavo daug neigiamų išgyvenimų. Minėtas psichiatras Rafaelis Euba pabrėžia, jog stiprus nostalgijos jausmas dažniau apima tada, kai dabartis sunki ir džiaugsmo neteikia, o ateitis atrodo miglota ir problematiška.
Nostalgija šildo.
Kad malonūs prisiminimai gali tiesiogine prasme šildyti ne tik sielą, bet kūną pavyko įrodyti Southamptono universiteto daktarui Timui Vildshutui. Mokslininkas atliko keletą eksperimentų norėdamas nustatyti nostalgijos poveikį šalčio suvokimui.
Pirmo eksperimento dalyvių buvo paprašyti 30 dienų stebėti ir užsirašinėti oro temperatūrą bei kylančius jausmus. Pasirodo, šaltesnėmis dienomis ilgesingi jausmai sukildavo dažniau.
Kito eksperimento metu tiriamieji turėjo pasėdėti trijuose skirtingos temperatūros kambariuose („šaltame“-20°, „vidutiniame“ +24°, „karštame „+28°). Šaltame kambaryje nostalgija taip pat pasireikšdavo dažniausiai.
Trečiame tyrime eksperimento dalyviai buvo pasodinti šaltame kambaryje ir turėjo prisiminti kažką nostalgiško arba bet kokį įvykį iš praeities. Po kiek laiko jų buvo paprašyta nustatyti kambario temperatūrą. Žmonės, kuriems kilo nostalgiški prisiminimai, kambario temperatūrą įvertino kaip šiltesnę.
Dar vienas eksperimentas buvo atliktas su vandeniu. Mokslininkai tyrė, kiek ilgai žmogus gali išlaikyti ranką šaltame vandenyje. Ir čia padėjo nostalgija. Kilus šiam jausmui tiriamieji ranką šaltame vandenyje išlaikė ilgiau.
Taigi artėjant žiemai nostalgija gali padėti mums sušilti. Galbūt šaltais žiemos vakarais verta ją prisiminti. Šie eksperimentai leidžia manyti, jog psichologinė gerovė tiesiogiai susijusi su fiziniu komfortu. Galbūt nostalgija galėtų padėti įveikti ir kitokio pobūdžio fizinį diskomfortą, ne tik susijusį su šalčiu?
Nostalgija ir marketingas?
Mokslininkė Rosalia Baena mano, kad nostalgijos jausmas ypač puikiai pasitelkiamas sunkiais visuomenei laikais, ištikus ekonominėms ar vertybinėms krizėms, nepalankiomis politinėmis situacijomis, kai visuomenėje susvyruoja pasitikėjimas kitais ir savimi. Nostalgija tada yra tuo ramsčiu, kurio žmonėms reikia.
Nostalgiškos nuotaikos labai stiprios kai kuriuose filmuose ir serialuose, pelniusiuose didelį visuomenės susidomėjimą. Pavyzdžiui, JAV ne taip seniai buvo populiarus serialas „Reklamos vilkai“ (Mad Men), pasakojantis apie glamūrinį reklamą kuriančių žmonių kasdienybę 60-ųjų Amerikoje, o Didžiojoje Britanijoje populiarus serialas „Dauntono abatija“ (Downton Abbey), kuris nukelia į XX am. pradžios aristokratų gyvenimą. Tai tik porą pavyzdžių, kurių galėtume atsiminti begalę.
Marketingo specialistai nostalgiją naudoja kaip vištelę, dedančią auksinius kiaušinius, nes žino, jog sužadintas teigiamas jausmas yra geriausia, ką gali sukelti reklama. Kuriamos legendos, kuriomis galima pasinaudoti norint sužadinti teigiamus prisiminimus. Pasak Rosalios Baena, anksčiau nostalgija buvo laikoma tam tikru infantilumu, tačiau dabar situacija keičiasi. Atrodo, kad konkurencija, greitas gyvenimo tempas emocijas nustumia kažkur į kampą ir verčia mus būti robotais, iš kitos pusės, vis aplankanti nostalgija kaip tik pažadina jausmus ir stiprina mūsų individualumą.
Kad žmogui tai reikalinga rodo socialinių tinklų suteikiamos galimybės nuspalvinti gyvenimui ilgesingomis spalvomis. Pavyzdžiui, Instagrama leidžia nuotraukas įrėminti melancholišku rėmeliu ir pan. Facebooke labai populiarūs puslapiai, kuriuose prisimenamos 70– ųjų, 80- ųjų, 90- ųjų dešimtmečių kultūrinės figūros ir tuomet vyravusi atmosfera. Javier Ikaz, vienas iš tokio puslapio įkūrėjų, pasakoja, kad pradžioje paskelbė keletą fotografijų bei kino filmų fragmentų ir susilaukė iš karto 10 tūkstančių gerbėjų. Šiuo metu jų turi apie 500 tūkst. bei kasdien užsukančių po 40 tūkst. lankytojų. Tai pats tikriausias nostalgijos buveinės pavyzdys. Patys puslapio kūrėjai mano, kad tokį stiprų domėjimąsi praeitimi dar labiau paskatino krizės padariniai.
Nostalgija dažniausiai kyla savaime, nes mes nesame savo jausmų šeimininkai. Vis dėlto reikia stengtis per dažnai nepulti į nostalgijos spąstus ir baigti idealizuoti praeitį, nes jei žmogus gyvena preitimi, jis atsisako dabarties, kelia grėsmę savo ateičiai. Nostalgija gera mėgautis saikingai kaip saldumynais.
Parengė psichologė Sonata Vizgaudienė