top of page

PASIDALINKIME SU VAIKAIS ATSAKOMYBE



     Jeigu jums darosi labai sunku auklėti savo vaiką, pagalvokite, ar ne per daug vadovaujate jam. Vadovavimas gali pasireikšti tuo, kad tėvai labai stengiasi numatyti kiekvieną vaiko žingsnį į priekį ir ima patarinėti, kaip galima būtų geriau pasielgti. Rezultatas – vaikas pripranta, kad jam nebereikia galvoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nes tuo pasirūpins tėvai. Tuo pačiu nebereikia ir atsakyti už savo elgesio pasekmes, nes taip nurodė tėvai, o tai reiškia, kad ir už pasekmes atsako būtent jie.


Kad gyventi su vaiku būtų lengviau, siūlome keletą „žingsnių“, kurie padės išsiaiškinti, už ką vaiko gyvenime atsakote jūs, o už ką – pats vaikas.


Pirmas žingsnis. Paimkite popieriaus lapą, rašiklį ir užsirašykite viską, kas jus neramina vaiko elgesyje. Neišsigąskite, kad sąrašas gali būti ilgas. Svarbiausia, būkite patys sau nuoširdūs, juk žinote, kad problemų gali būti pačių įvairiausių: vaikas vėlai eina miegoti, palieka nešvarius indus svetainėje, netvarko savo kambario, nesirūpina savo naminiais gyvūnėliais, nepasiklausęs ima tam tikrus daiktus ar rūbus, ilgai kalba telefonu, nuolat susiraukęs ir nekalbus, draugauja su jums nepatinkančiais draugais, per ilgai žaidžia kompiuteriu ar žiūri televizorių, blogai mokosi, bėga iš pamokų ir pan.



Antras žingsnis. Dabar iš viso sąrašo išrinkite visa tai, kas tiesiogiai veikia jūsų vaiko gyvenimą, bet jūsų tiesiogiai neveikia. Pavadinkime sąrašą „Vaiko gyvenimo įvykiai“. Ši užduotis sunki, nes ne visada aišku, kas prie ko. Kartais vertinant konkrečią situaciją, ją reikia išskaidyti dalimis, kad atskirtumėte, kas veikia jus, o kas – vaiką. Kai sunku atskirti, pagalvokite, ar jūs realiai galite paveikti situaciją ir kažką pakeisti. Pavyzdžiui, jei jūs dalinatės savo kosmetika su dukra ir pastebite, kad ji vis dažniau nepadedama į vietą, jūs tiesiog galite kosmetikos dukrai nebeskolinti. Tačiau, jei jūsų dukra mėgsta parūkyti ne namuose, tai tokio tiesioginio poveikio jos elgesiui jūs negalite padaryti. Taigi pirmu atveju jūs galite tiesiogiai valdyti situaciją, o antruoju – ne.


Vertėtų atsiminti, kad vaiko savarankiškumas glaudžiai siejasi su atsakomybe už jo poelgius. Patikėti vaikui savarankiškai priimti sprendimus nereiškia, kad jis atleidžiamas nuo atsakomybės. Atvirkščiai, jūsų vaikui reikės išmokti paties svarbiausio – atsakyti už tuos sprendimus, kuriuos jis priėmė savarankiškai.


Kaip pagalbos forma, mokant vaiką savarankiškumo, gali būti susitarimai su vaiku. Pavyzdžiui, jei vaikas visiškai nesaugo jam nupirktų daiktų, jam būtų galima pasakyti panašiai taip: „Aš suprantu, kad negaliu kontroliuoti to, ką tu darai su savo daiktais. Aš tau patikiu pačiam nuspręsti, ką tau nupirkti. Ateityje aš nebarsiu tavęs, jei tavo džinsai ar striukė atrodys siaubingai. Bet siūlau susitarti... Kai aš pastebėsiu, jog rūbai, kuriuos mes nupirkome, dėl tavo nepriežiūros susidėvi per greitai, kitą pirkimą atidėsiu iki to laiko, kol rūbai būtų susidėvėję, jei būtum juos saugojęs. Nuo šiol aš spręsiu, kada pirksime tau skirtus rūbus.“


Trečias žingsnis. Kai jau turite išgrynintą vaiko gyvenimo įvykių, kurie tiesiogiai veikia jį patį, sąrašą, pradėkite mąstyti apie tai, kaip perduoti jo paties problemų sprendimą jam pačiam. Tai pavyks, jei jūs patikėsite, kad jūsų vaikas gali/sugeba priimti teisingus sprendimus. Leiskite jam suprasti ir pajausti jūsų pasitikėjimą juo.


Daugelis tėvų jau šiame etape  pastebimai pakeičia savo požiūrį į vaiką ir tarpusavio santykiai pakrypsta pozityvia linkme. Tačiau nemažai daliai tėvų šis žingsnis atrodo labai sunkus, todėl svarbu neskubėti ir tikslo siekti palaipsniui.


Išbandykime vieną metodą. Iš sąrašo išsirinkite patį svarbiausią įvykį, už kurį atsakomybę vaikui perduoti būtų lengviausia. O tada pabandykite atsipalaiduoti tokiu būdu, kuris leidžia pasijusti komfortiškai net sunkiausiose situacijose. Įsivaizduokite, kad jūs matote savo vaiką, atliekantį konkretų veiksmą. Galbūt tuo metu, kai tai įsivaizduosite, jus užvaldys pažįstamos emocijos – nerimas, pyktis, bejėgiškumas, o galvoje ims suktis viena mintis: „aš turiu kažką daryti, bet iš to, ką galiu padaryti, niekas neveikia“. O tada įsivaizduokite, jog staiga prisiminėte, kad už visa tai, kas vyksta, atsakingas esate ne jūs, o jūsų vaikas.  Jūs neturite jausti to nemalonaus emocinio signalo. Pajuskite palengvėjimą ir laisvę, tarsi numetus nuo nugaros sunkią naštą. Tegul šitas lengvumo jausmas pasklinda po visą jūsų kūną.



Šioje laisvės ir lengvumo būsenoje  leiskite sau pajusti susidomėjimą savo vaiko elgesiu: kaip jis dabar pasielgs, kai pats atsakingas už savo poelgį, kurį jūs jam perdavėte. Tegul tai atrodo taip, lyg jūs skaitytumėte knygą, kuri jums labai patinka ir žinote, kad viskas laimingai baigsis, tik jūs nežinote, kas aprašyta kituose skyriuose. Kitaip tariant, jūs pasiruošęs įvairiems netikėtumams, bet žinote, kad knygos herojams niekas negresia ir jiems viskas pasiseks. Kai jūs pajausite draugišką susidomėjimą, įsivaizduokite, kad jūs atsisukate į savo vaiką ir matote, kaip jis daro tai, ką jūs įsivardinote iš sąrašo. Jūs pastebite, kad tai jums įdomu ir jūs tikite, kad vaikas sugebės sėkmingai išspręsti iškilusią problemą.


Dabar jau galite apmąstyti konkrečius žodžius, kuriuos norėtumėte ištarti savo vaikui. Tarkime, jūs norite, perduoti sūnui atsakomybę dėl mokyklos lankymo. Kreipimąsi galima formuluoti panašiai: „Kostai, aš labai nerimavau ir pykau, kai tu praėjusią dieną nenuėjai į pirmą pamoką, o aš visaip bandžiau tave priversti tai padaryti. Ilgokai apie tai mąsčiau ir supratau, kad elgiausi neprotingai. Aš negaliu tavęs priversti kažką daryti ir, šiaip jau, mokymasis yra tavo reikalas. Aš tiesiog supratau, kad tu pats puikiai supranti savo elgesio pasekmes. Nuo šios dienos aš stengsiuosi „nesikišti“ į tavo sprendimus ir pasitikiu tavimi: ką tu nuspręsi, tai ir bus tau pačiam teisingiausia. Kaip ir anksčiau, aš domėsiuosi tavo reikalais ir visapusiškai padėsiu tau, jeigu tu, žinoma, manęs paprašysi. Tiesiog nuo šiol, mokymasis – tavo reikalas“.


Atkreipkime dėmesį į tai, kad monologe vyrauja „Aš-teiginiai“, t.y. mama ar tėtis kalba tai, ką  pats jaučia ar ką rengiasi daryti.  Svarbu pokalbyje vengti kaltinimų ar klausimų „kodėl“, nes tai skatina vaiko gynybą ir apsunkina galimų sprendimų priėmimą. Žinoma, pokalbio metu svarbu aptarti vaiko atsakomybę dėl sutartų sprendimų nesilaikymo, numatyti pasekmes.


Jei toks bendravimo būdas jums atrodo „svetimas“, galite pasipraktikuoti, užsirašydami savo konkretų kreipimąsi į vaiką ir „prisijaukinti“ jį, kartojant. Ir tik tada, kai suprasite, kad jūsų formuluotė skamba natūraliai, kad ji jūsų paties netrikdo, galite tai išsakyti vaikui. Galite tiesiai ir atvirai pasakyti jam, kad ilgai galvojote ir pagaliau priėmėte sprendimą dėl konkrečios problemos.


Vaiko reakcija į tokį jūsų elgesį gali jus nustebinti. Vaikai reaguoja skirtingai: nuo džiaugsmo iki susierzinimo, nuo kaltinimų („tu nesirūpini manimi“) ir prašymų atleisti nuo tokios atsakomybės iki visiško apatiškumo, abejingumo ir jokios pastebimos reakcijos nebuvimo. Svarbu labai ramiai išklausyti vaiko nuomonę (kad ir kaip reaguotų) ir švelniai pakartoti, kad būtent tai jūs norite padaryti. Tuo metu labiau koncentruokitės ne į vaiko reakcijas, o į savo išsakomus „Aš-teiginius“. Kalbėkite trumpai, neuždavinėkite klausimų ir jokiu būdu nepereikite į moralizavimą ar derybas.


Pokyčiai vaiko elgesyje atsiras ne iš karto, o, neretai, ir į blogąją pusę. Pasiruoškite tam, kad vaikas gali bandyti grįžti prie senosios tvarkos ir versti jus jaustis atsakingais dėl jo poelgių.


Neišsigąskite. Tam reikia laiko. Svarbiausia, kad jūs, kaip tėvai, pradėtumėte keisti savo elgesį ir natūralu, kad šalia jūsų esantieji taip pat pradės keistis.

Comments


bottom of page